Pabūnam
Būna nebūnam
Po to vėl
truputį

O tokiomis dienomis pameti save

tokiomis naktimis susitinki save. 

Neįskaitau ką rašei rūko debesimis,
eglių viršūnėmis, vakaro čiulbesio raštais,

bet man gražu.

lyridai, lyridai.

Ruošiuos žūtbūtiniam mūšiui, nujaučiu, jis bus nuožmus, ir aš parodysiu ką sugebu! Įsivaizduoju savo mostus, nuožmumą, kurį išliesiu, juk nesu tik valdovė su gražia suknele, esu karinga moteris ir visi tai supras. Tik po velnių, niekaip nerandu kardo, kuriuo galėčiau kažką rimčiau nuveikti. Turėjau mačetę, buvo tėvas padovanojęs, kur ji? Juk mano mūšis, turiu būti su visais. O mane vis kažkas atitraukinėja, trukdo, negali paskolint jokio sumauto ginklo. Ašmenų paieškos aštrios, nors man sako, kad apseis ir be manęs, aš tiesiog galiu stebėti, mano kariai, mėsų kalnai pasikaus už mane. Desperatiškai ieškau, bandau atsitiktinių ginklų rimtumą, aštrumą, sunkumą. O jie kaunasi, kaunasi, metalas skamba ore... Tarsi jau gal ir radau, ir jau eisiu. Ir...

|

cit

Beresnevičius yra pasakojęs, kaip Jurga Ivanauskaitė parsivežė iš Tibeto dūdelę, pagamintą iš žmogaus blauzdikaulio, ir primygtinai siūlė jam pagroti. Beresnevičius atsisakė tai daryti, pareiškęs – „tu prisišvilpausi“.