Metalinis tavo kūnas

Nelaimingi, pikti, sergantys žmonės yra liga, jie vaikšto ir bando užkrėsti kitus. Piktais, šlykščiais žodžiais.
Ar žodis gali sužeisti?
Taip
Ir lengva pasakyti, nekreipk dėmesio, duok durniui kelią.
Dabar aš suprantu A. Suprantu kitus, įskaudintus.
Ne, šitas apgailėtinas padaras manęs neįskaudina.
Tik šlykštumo jausmas. Bet, praeis.
Mane yra įskaudinę artimi žmonės.
Ir tai praeina.

Kuo aš tapau
Tylomis, pati netikėdama
Nepajutusi -
Potėpiai, nors greičiau, patepimai
Tuščiose nakties drobėse
Manęs tiek nedaug pasiliko
Bet negaila
Muzika baigiasi
Paveikslai nublunka
Šmėsteli sapnas -
O buvo gražiai užsimota.

Mes paveldime iš mylimųjų vienišumą

Viskas tik iš to

Na čia beveik visada prikomentuoja
Komentatoriai

Mano gerumą kartais painioja su silpnumu.
Ir tai ne mano bėdos. Rytoj, jei sulauksiu rytojaus, aš išsitrauksiu ašmenis ir keliais tiksliais mostais pasirodysiu, kas esu iš tiesų.

O dabar paslėpkime

Svaiginuosi nemiga

Pavargusi susirangiusi tūnau priešais ekraną
Nieko ten įdomaus, nieko gero, šiukšlinas triukšmas
Nevertingos programos, kurias žiūriu ir kartais nulūžtu
Bet dažniausiai neleidžiu sau
Išjungiu ekraną ir tūnau tyloj, bet vistiek nesileidžiu miegoti

Žinau, kad nesąmoningai
Bet nenuneigiamai naikinu save

Dirbu iki išsekimo, iki tol, kol jaučiu kad jau pasiekiau ribą ir
Jaučiu prievartaujanti savo protą
Kuris sutvertas švelnumu, menui ir grožiui
O aš štai sprendžiu visai neesminius
Iš tikrųjų visai nesvarbius biurokratinius klausimus

Alinuosi alkiu, kol kūnas pajėgia tverti
Iki tol lyg sakau sau, nesvarbu tai, yra svarbesnių reikalų
Tų, biurokratinių, kuriuos reikia išspręsti
O po to įsikrausiu

Širdie. Tu laikykis. Ištverk
Kada nors aš nustosiu būti pati sau vergu ir vergvaldžiu
Plakti save, alinti, negailėti

Mylėsiu save. Žiūrėsiu į save, ir patiksiu sau
Lepinsiuos ir atlyginsiu visą skriaudą
Būsiu ištrūkus iš vergovės
Kurią pati susikūriau

Jei tik išgyvensiu šitą laiką.

Sapne tik raidės, tik eilutės
Ir žinojimas, kad jos tau
Ir nuo tavęs