esatis

dabar atrodau kaip išsitrynusi.

sapnuoju tolimus visatos pakraščius
sapnuoju kitus joje būnančius
mes tik truputį gal skirtingi

Nemėgstu aš Kalėdų. Ir viso šito visuotinio stebuklo laukimo. Mane nervina, kad jaučiu tą spaudimą ruoštis, laukti, dovanoti. Paskui jaustis nejaukiai, kad neturiu dovanos atgal, nepagaminau privalomo valgio, nepasveikinau, nenuvažiavau į svečius, arba atsisakiau priimti svečius. ar neišsiunčiau sveikinimo. Man kažkada buvo Kalėdos, dovanojau, siunčiau atvirukus. Bet dabar mane užkniso save spaust jausti Kalėdas. Man jų nėra, ir nereikia.
Ir šiandien kažkas paskambino į duris. Iš pradžių norėjau neatidaryt, apsimest kad nieko nėr namie. Paskui pasigasdinau kad esu namie viena, o jeigu ten koks piktavalis? Bet atidariau. Žmogus buvo subtiliai linksmas ir jaukus, pasijuokė iš mano atsargumo, pasakojo, kad renka aukas vienuolynui. Paprašė paaukot sielos kelionei. Padovanojo smilkalą ir pasiūlė įsigyti Bhagavad-Gita. Pasikalbėjom truputį. Paskui palikau jį trumpam, paaukojau metalinių pinigų, kiek galėjau. Jis man ištiesė Bhagavad-Gita, dovanų. Spyriausi, kiek pajėgiau, bet jis kažkaip įkalbėjo. Vienu metu palinkėjom vienas kitam sėkmės.
Gražūs visokie Dievo pavidalai. Ir tai, kaip Jis mūsų ieško.

Išgelbėk mane nuo manęs
Prašau, kol dar pajėgiu būti
Ištverk, kiek gebi, kol dar mes
Nevirtom į dulkes ar rūką.

Man rytoj 102. Sena aš.

kala ir kala į palangę. protarpiais net baisu, kai smarkiau ima. galvoju, kiek stipriai dar gali. ir ką gali padaryti. bet juk jis tik lietus. o aš kitoje lango pusėje. bet jūs girdėtumėt, o dangau, kaip kala.

Paviršiais, tarsi giliau būtų uždrausta.

Nežinau, kaip tau tai pasakyti, bet man atrodo, tu miręs.

Ačiū, kad žiūrėjot, mieli žiūrovai,