7

Šianakt aš taip bijau mirti. Bijau. Klausaus savo širdies, ir toks jausmas kad tuoj atsijungsiu. Ir nukeliausiu į begalinę nebūtį. Ir negalėsiu būti mama savo vaikui. Bijau ją palikt tokią mažą. Bijau kad nepabusiu ryte.

._ . ._.. .. _ ._

Ryto alėją
Balandžius ir varnas

Pasistenk nežiūrėti - ne taip skaudės.

truputį PAVARGAU.

Po jausmingo pavasario, santūri, rimta, tyli. Aš esu liepa. 

Einu rytais ir truputį vėsu, nuo senų medžių, nušienautos žolės, asfalto, blokinių namų, nuo visko dvelkia drėgme, tas priemiesčio kvapas, matau pavienius žmones, skubančius į darbus, į 7:28 traukinį. Aš esu liepa.

Man truputį liūdna, bet vaikštau liūdesio pakraščiais, laikausi, noriu išbūti tą jausmą, neįpulti, tad neskaudinu savęs - neklausau muzikos, nieko neskaitau, nesvajoju, nevalgau skanių dalykų, nesusitinku su niekuo, tiesiog plevenu per dienas, daug dirbu, tai padeda užsimiršti. Čia kaip užsimušti, tik truputį švelniau. 

O paskui aš būsiu gera. Būsiu mirusi vėl.

juoda šviesa

pati įsijungia 

-

nugrimztu.

ir sulaukę, kol ties veidu begalybė pasilenks.
E.M.

dega balta.viskas ramu.atstovėsiu savo jausmus neleisdama jiems sprogti.