'tai, ką kas dieną ir kas naktį kužda vėjas
mane paverčia lapais, drąskomais rudens'

sakau jam, - tu saulė.. ne, tu supernova.
o jis sako - nenoriu būti supernova, supernova tai mirštanti saulė.

-

Kaip ištverti gyvenimą,kaip pakelt kasdienybę ir išaugint mažą žmogų, kai taip dažnai palūžtu ir neturiu jėgų iškęst visa tai.
O paskui, kai pasikalbu su savimi, kai paraudu apsikabinus kačiuką, truputis jėgų atsiranda, išplaut indus, paskaityti knygutę ar iškrėst kažką linksmo, prajuokinančio, truputį pasikalbėt ar padainuot jai, mažai mylimajai.
Bet tiek mažai... per mažai, ir negaliu nugalėti savęs, žmogiškumo-nuovargio,depresijos ir silpnumo.
Aš laikysiuos, juk ta meilė stipresnė už žmogišką esatį. Juk stipresnė.

atsibodo. norėčiau pagyventi.

Ten tau nieko nėra ir niekas tavęs nelaukia. Tik tuštuma ir beprasmybė. Ten tau nereikia.
Taip sakau sau kai noriu paimt telefoną.

"Nuobodžios dienos istorija"

Kambary taip tvanku lyg šnopuotų koks angelas sargas
ar palovy tarp dulkių ilsėtųs numirus pelytė
taip trošku ir jaučiuosi šiandieną tokia ak pavargus
bet tikiu jei labai susikaupčiau dangus imtų lyti

ar koks svetimas paukštis parskristų gal žalias nuo jūros
gal romantikų negandos juodas ar šiaip koks žvirblelis
tai vis būtų linksmiau o dabar tik nevarstomos durys
ir nelyja ir angelas sargas iš patalo kelias

susivėlęs ir eina į dušą o gal ir į dangų
ir nubėga vanduo ugnimi ima degti beržynai
o kažkur taip toli pelės aptūpia mirusią ranką
o ant šlaito birželio pradžioj ima sirpti mėlynės.


Ražiena

Leiskite viskam tiesiog būti, atsirasti ir išnykti.

7

Šianakt aš taip bijau mirti. Bijau. Klausaus savo širdies, ir toks jausmas kad tuoj atsijungsiu. Ir nukeliausiu į begalinę nebūtį. Ir negalėsiu būti mama savo vaikui. Bijau ją palikt tokią mažą. Bijau kad nepabusiu ryte.