cit

Beresnevičius yra pasakojęs, kaip Jurga Ivanauskaitė parsivežė iš Tibeto dūdelę, pagamintą iš žmogaus blauzdikaulio, ir primygtinai siūlė jam pagroti. Beresnevičius atsisakė tai daryti, pareiškęs – „tu prisišvilpausi“.

n

Scenarijus visuomet toks pat, ir aš niekada nespėju išgerti tabletės. Kažkas yra patarinėjęs, kad vos tik pajunti skausmo adatėles, pirmasias - reikia išgerti tabletę ir bus lengviau jį suvaldyti. Jei lauksi ir leisi skausmui išvešėti, bus sunkiau jį įveikti. Ką gi. Prabundu suprasdama, kad skauda. Tuomet patiriu jį, koks bjaurus ir sunkus jis yra, atsikeliu, susirandu ir išsilukštenu vaistus. Skubiai išgeriu, ir atsigulu - dar tikiuosi, kad snaudulys ištirpdys skausmą. Prisimenu, kad tabletė suveikia per 30 min. Arba ne. Tada galima pakartoti, ir kartais po antro bandymo pataikau. Skausmas krinta ir pagaliau sudūžta. O kartais ir ne... Tokie kartai sunkiausi, dabar yra toks kartas. Ir antroji tabletė neveikia, nors bandau sakyti sau, kad skauda lengviau, deja, deja. Lieku lovoje, nes atsikelti nepajėgiu. Jaučiu jį, tarsi nuo smilkiniuose susitelkusio branduolio augtų gijos gilyn, tolyn, užpildydamos visą galvą. Smilkiniuose sunkiausia, man bloga nuo to jausmo. Kažkas atidaro langą, gaivus oras plūsta į kambarį, šalta, bet man geriau. Išgulėsiu, išsnausiu šį skausmą. Ir pasiduodu - sapnai kvaili, realybės projekcijos, netikusios, apgaulingos. Sapnuoju - prabundu, užsnūstu - vėl sapnuoju. Po 6 valandų gulėjimo išsibudinu, pavargau taip būti, sakau sau. Keliuosi, ir skauda mažiau, atrodo jis šliaužia tolyn, bet jo paliktos duženos vis dar susmigusios galvoje iš vidaus. Tuomet pasijuntu tuščia ir iškankinta, geriu arbatą, noriu į lauką, noriu atstatyti save, ištirpdyti šukes.

Miškas ir meditacija jame visada yra gerai. Sėdi, kvėpuoji ir tiesiog būni, paleidi savo žvilgsnį paskrajoti po paprastą peizažą. Tačiau, kad ir kaip tai būtų gera, aš vis dar truputį jaučiu aidus to skausmo. Atsilaikiau, nemiriau, nors gal mirties baimė tebuvo paranoja. Aš gyva, dangus gražus, maistas skanus, švelni vaiko oda. 

Dabar, alkis gyvenimui yra didesnis nei skausmo likučiai. 

♑

Palindromas

Jūs rašote už mane.

Graži kaip mirtis

Nežinau, kaip vertinti jų vienkartinius, protarpinius nuoširdumus. Vertinti nors kažkiek? Juk tikra, juk pati mačiau, jaučiau. Buvo jis, nuoširdumas, kurį taip branginu. Ar tai buvo pravertos durys tik žinant, jog norint gauti, reikia pasistengti, sumokėti savimi, duoti avansu. O paskui - šast ir skubiai užsidaryti. Kad tik per brangiai nesumokėjus.
Kažkaip taip, tikriausiai.