Aš nesuprantu žmonių.

Nežinau, kaip vertinti jų vienkartinius, protarpinius nuoširdumus. Vertinti nors kažkiek? Juk tikra, juk pati mačiau, jaučiau. Buvo jis, nuoširdumas, kurį taip branginu. Ar tai buvo pravertos durys tik žinant, jog norint gauti, reikia pasistengti, sumokėti savimi, duoti avansu. O paskui - šast ir skubiai užsidaryti. Kad tik per brangiai nesumokėjus.
Kažkaip taip, tikriausiai.