Ir jie pasikvietė velnią į savo namus.

- Tu mylėjai televizijos kanalą, nes taip buvai užprogramuotas. Tu pamilai dailios merginos laidą, nes tu pasijutai įskaudintas. - Pamirkiau plunksną ir prigludau prie popieriaus. - Tu patyrei skausmą ir sumanei save pataisyti.
- Tai tiesa. - Hazelio akys liūdnos; jo veidas įskaitomas it knygos puslapis.
- Priežastis, dėl kurios esi vadinamas svetimu ir dėl kurios tavęs vengia, yra paprasta. Techniškai kalbant, tu neegzistuoji, nes neturi jokių dokumentų, liudijančių tai. Tu nesi gimęs, nes niekada neturėjai motinos. - Hazelis klausiamai pakėlė akis. - Tačiau tu mirsi, nes tai yra tavo programos dalis.
Aš siurbteliu iš skardinės.
- Tačiau yra daugiau.
- Hm?
- Kita priežastis yra tokia, kad tu tiesiog per daug laiko praleidai būdamas vienas. Ir tai nėra paprastas vienišumas: tai vienišumas, kuris nėra kažkoks gyvenimo etapas, bet pats gyvenimas. Juk tu daugiau nieko ir nepažinojai, kaip jį. Ir tai labai akivaizdu tavyje. - Hazelis bėjėgiškai ieško veidrodžio, kad išvystų vienišumą savyje. - Tai vienišumas, kuris matosi susitraukiant tavo pečiams, mirksint tavo akims, žingsniuojant tavo kojoms. Aš tai vadinu vienišumu per se. O juk žmonės vienišių vengia labiausiai: jie užsitaiso auksinius revolverius, vos išgirsta vieno žingsnius.

Prisiminiau, ką iš tikrųjų norėjau pasakyti.

Gal ir gerai, kad iškirto tuos medžius. Kai anksti ryte eini, atrodo, lyg gyveni futuristinėje urbanizacijos utopijoje. Kad esi būsimas ateities gyventojas. O gal jau esi. Per betoninį šaligatvį. Tik pjuvenas galėtų nušluot. Nes tai įkyriai primena vakar. Ir tada gal jau nebe taip gerai.

Deivė pajuodusių akių ir pamėlynavusių lūpų.

Kažkada balta patiko tau. Dabar patinka ir man. O gal visada patiko?

Ir prie ko čia tie kolos buteliai su vardais? Ar neaiškus reikalas dar, ką aš manau apie juos? Čia kaip antausis. Bendrai, gal ir gerai. Nesusirgsiu cukriniu diabetu. Bet juk kola graužia. O Maikas prašė savo motinos pepsi. Bet ji jam jo nedavė. Išvežė į beprotnamį. Nes normalūs žmonės nežiūri į sieną galvodami apie viską, bet tuo pačiu apie nieką. Ak, Maikai.

Viso pasaulio ašaros šiandien mano miestelyje.

Palahniuko asfiksija.

Nieks negirdi, nieks nemato, aš kaip Dievas.

Ar jau visas miestelis matė ir girdėjo? Atėjo šūdas. Ponas, Ponaitis, Misteris, gal net Panelė, iš tikrųjų skirtumo visai nėra, nes šūdas yra šūdas; mejozė, genų selekcijos, socialinės hierarchijos jam neimponuoja. Ar jau palietėt? Kaip šventąjį. Ta smarvė, ta nepakenčiama smarvė. Misteris šūdas. Ar ir šventieji taip dvokė?

Radau ko klausti. Miestelio kaimiečių, kurie šventojo dar nėra matę. Greičiau palieskit bent tą šūdą. Arba Misteris prisistatys pats.

O aš kvepiu... tik ką iš rožių jūros. Pulsite dabar man į glėbį, žinau.