Aš juodas debesėlis. 

Užsigyvenau.

Norėčiau parašyti, kaip sekasi.
Norėjau parašyti labai seniai, bet nejaučiau tam ūpo or noro.
Bet šiandien jaučiu.
Šiandien išleidžiamas pirmas mano mokslinis straipsnis psichologijos žurnale.
Po aštuonių metų, aš įkėliau savo pirmą ir vienintelę ilgą novelę (suprask, origin story) į rašykus. Šiek tiek gėda ir intymu, šiek tiek malonu ir džiaugsminga. Geriausia emocijų kombinacija.
Kas keisčiausia, kažkas netgi ją perskaitė. Net negaliu patikėti.
Karantinas mane sušvelnino. O gal aš iš tikrųjų jūsų pasiilgau.

Turbūt reikia parašyti naują tekstą. Tam, kad širdis vėl sukietėtų.

Kaip sekasi?

Šiek tiek pasiilgau jūsų.
Bet tik šiek tiek.

I know it's absurd,

to be undressed by a word,

write me more

write me more

make me yours

šventas interliudas

Kai studijavome isterijos diagnozę ir jos istoriją, mes buvome šiek tiek sutrikę. Kaip diagnozė, kuri buvo priskiriama kas antrai vidurinės klasės moteriai, visiškai išnyko per pastaruosius šimtą metų? Ir kodėl isterikės buvo demonstruojamos paskaitų metu, tarsi psichiatrijos cirko gyvūnai? Paprastų ar lengvų atsakymų į šiuos du klausimus nėra. Tačiau susidūrus su klinikine realybe, aš pradėjau suprasti norą pademonstruoti kažkokią psichologinę būseną žmonėms, kurie jų nesupranta, ar mato šias būsenas tik kaip vadovėlines sąvokas. Tiek vyrų, tiek moterų isterija buvo dažnai laikoma pramanu, sufabrikuota patologija tų, kurie nebudėdavo Žano Baptisto Šarko klinikose Prancūzijoje. Bet tie, kurie sėdėdavo šalia pacientų matė jų konvulsijas, nerimą, nemigą ir visišką destrukciją savo ir aplinkinių gyvenimams. Tokie isterijos atvejai, kaip ir neurozė, ribinis asmenybės sutrikimas ar depresija - diagnozės kurios, viena vertus, gali turėti ir genetinį pagrindą, o kita vertus ir socialinį - iš šalies atrodo kaip suvaldoma negalia, juokingas ekscentriškumas ar dar vienas asmenybės cinkelis - akis į akį atrodo kaip visiškas organizmo ir proto suyrimas, dažnai pacientams to net nesuvokiant. 


Bet tam ir yra neurologai, kad konstatuotų šį organizmo suyrimą. O rašytojai, kurie dar nepamiršo romantiškos hermeneutikos savo proziškoje psichologijoje, žino: kad ir koks siaubinga bebūtų organizmo žala, žmoguje vis tik lieka nepaliaujama reintegracijos viltis - reintegracija bendravimu, menu, žmogiškosios dvasios ir proto pagyvinimu - šie dalykai išlieka patys svarbiausi neurologinės devastacijos atvejais. 

Svajingi identitetai. Labai svajingi. 

Kartais pasidaro įdomu, kas už jų, ir kodėl jų kaukės taip prastai nudirbtos. 

Kartais tikri veidai išlįsdavo. Liguisti ir pavargę daug vyresnių moterų ir vyrų veidai, jie atsikvėpdavo iš palengvėjimo, neva, štai: dabar galėsiu papasakoti viską.

Ir papasakodavo daug ką.

Apie proziškai adekvačius gyvenimus, slaptus libido preferansus ir beveik vaikiškai romantiškus norus. 

Keista; kodėl to nesutalpinus į vieną kaukę? Kam tris tūkstančiai nepasiskirsčiusių, po atmosferą išsimėčiusių klonų, kurie neišpildo jokios funkcijos?

Todėl ir visada mylėjau Svoloč: jis vienintelis pasirinko tikrąjį veidą.

Dar simpatizuoju poetui 0, 1, 2, 3, 4, 5, 6, ir t.t., vieninteliam žmogui, kurio klonai atitiko visų poetų šizoafektinę situaciją.

Dar priedo, poetas 1 parekomenduoja poeto 4 kūrinius. Įsivaizduok: tavo asmenybė gali parekomenduoti tavo kitos asmenybės šalutinį produktą. Genialu.

Visi kiti turėtų būti vieningi su savo vienu, bet daugiasluoksniu, identitetu. 

Čia būsimo daktaro draugiškas sekmadienio patarimas.

Išpildžiau Vivre naują dalį.