Juoda. Gilu. Klampu. Medžiai specialiai perdėm pretenzingai meta savo šešėlius, taip uždengdami ir taip vos veikiantį vienintelį gatvėje šviestuvą. Kažkas fone kužda. Kalba su savimi. Budelėje. Ne. Ne budelėje. Autobusų stotelėje. Bet šneka kaip iš budelės. Laukimo. Belaukiant. Galėtų laukti manęs. Ir būtų tikras stebuklas, - štai, aš atėjau, gyvenimas lėmė taip, kad aš būtent šiuo keliu, šią valandą, šią minutę, šią dieną nusprendžiau eiti, ir atėjau, niekas manęs neužmušė, niekas manęs nenuviliojo, niekas nepaėmė už rankos ir neištempė į saugesnį kelią, niekas nieko man nedarė, nes visi susimokė, visi suprato, taip - manęs laukė, ir aš privalėjau kažkur būti. Būti kažkieno laukimu. Arba būti kažkuo kažkam belaukiant. Ir tai irgi suteikia egzistencijos, net jei tas kažkas yra niekas, net jei jis laikinas, netikras, dingstantis po akimirkos. Kodėl gi ne? Kodėl aš negalėčiau būti kažkuo kažkam belaukiant? Beketas. Čia Beketo kaltė. Aš norėjau būti viskuo. Aš norėjau būti Godo, Poco, Lakiu, Vladimiru, Estragonu, žodžiu, jais visais, jie visi laukė, ir jų visų kažkas laukė, jie vienas kitų laukė. Jie visi lošėjai. Jie puikiai žino, kaip reikia lošti laukimo žaidimą. Ir aš noriu išmokti. Geidžiu. Kaip dažnai kas nors sako, kad kažko geidžia? Argi tai nėra pats sąžiningiausias, gražiausias emocijų ditirambas? Tamsoje beveik nieko nesimatė. Girdėjau tik kuždėjimą. Mačiau tik paliesusią, linktelėjusią figūrą. Dieve, koks buvo mano nusivylimas. Aš taip norėjau kažko gražaus ir netikėto. Bet tai tebuvo senis. Viskas. Daugiau nieko ir nenoriu apie tai pasakyti, išskyrus tai, kad daugiau jo niekada nemačiau, ir predestinacija čiulpia.

Kažkas. Labai. Negerai.

Literatūrinės išmatos - vienintelės, kurias galima pateisinti boluojant klozeto paviršiuje.

Bevardžių laiškai kalės vaikui vardan raison d'être, kuri yra egzekutoriaus afekcija nukreipta į dievišką, pernelyg dievišką arba pusdievį Demianą, jam tapusia savotišku post-mortem puotos Prancūzijoje metu; visa, kas iš to liko, tai anestezija, po jos deskripcija su išrašu, o vėliau archeologiniai archetipai, šokis monodekadens, ir atgalinis laiškas kalės vaiko su atsakymais Kierkegorui.

Namai jį apgavo.
Oras, net po lietaus, spaudė protą, o galvos priepuoliai tik padažnėjo. Tiesa, jis jiems pasidarė neutralus, apatiškas, netgi sugyveno, - savotiškai, tai buvo jo dalis. Nenuginčijamas skausmas, persmelkiantis smilkinius, net rankų venos išpampsta, pasidaro sultingos, iškilusios, ryškiai violetinės, ypatingai kai rašo, o rašo ypatingai kai skauda galvą. Jam taip pat skaudėjo galvą, nes jis žinojo visas priežastis, kodėl: skaudėjo galvą, nes tikėjosi kitko iš namų, skaudėjo galvą, nes laukė intrigos iš pažįstamų žmonių, skaudėjo galvą, nes kiekvieną dieną žinojo apie ką rašyti, bet negalėjo, o negalėjo, nes... O tada skausmai dingdavo. Kaip ir atsakymai. Dieną alindavo nepakenčiamas karštis. Iki nakties jis neišverdavo, nes šviesiuoju paros metu jis negalėdavo užmigti. Naktis čia būdavo vienintelis vertingas dalykas. Laikas, kai jis būdavo vienas, kai kambarys tuščias, kai galėdavo skaityti garsiai ir šnabždėdamas, kaip įprato vaikystėje, kai vienintelis žmogus šalimais būdavo motina, kuri paslapčiomis klausydavo savo sūnaus ir stebėdavosi, ką jis skaitydavo, o dar labiau - kaip keisdavosi jo intonacija, nes dažniausiai jis skaitydavo be jos.
Viskas buvo vienguba paviršiuje ir sluoksniuota viduje.
Dažnai palydavo, tačiau tai nieko nekeitė. Buvo beprasmiškai žalia ir visa neteko prasmės. Be išraiškos ir be silueto stovėdavo valandų valandas ir žiūrėdavo į išasfaltuotą kelią, pažįstamą iki skausmo; net caktelėdavo liežuviu iš to pretenzingumo, kad viskas, kas atrodė iš pat pradžių svetima, o vėliau netikėtai pasitvirtino kaip iliuziškai artima, vis dėlto nieko nereiškė.
Iš šios vietos jam nieko nereikėjo.
Ji buvo tuščia, išsemta ir palaidota. Viskas, kas galėjo būti iš jos paimta, dingo ir išseko.

Lyg maža būtų, dar šita kriokianti saulė, kuri šviečia, rodos, dieną naktį. Sėdžiu ir girdžiu tą erzelį keliantį jos zvimbimą. Patenkinta nykštukinė. Prieš sprogimą po milijono metų nusprendė pažaisti su Šiaurės Europa. Momentai, kai pasigailiu grįžimo atostogų namo.

Iš pasiklausymų


Nustok stebėtis.

Aš nesistebiu. Aš tiesiog apatiška ir susierzinusi.

Dieve, ji susierzino, nes šalis kažkur toli kitoje planetos pusėje turi kitokius žmones.

Tai tiesa.

Tai erzina mane.

Kodėl?

Nes tai man tolima.

Bet kodėl tai tave erzina?

Nes tai mane atveda atgal į tai, kas buvo suprantama man ir iš manęs be žodžių.

Bet visada yra skirtumas.

Jei ne čia, tai kitur.

Aš ir nenoriu, kad visi rezonuotų su manimi.

Panašu, kad tu taip pat negatyvi pokyčiams, kaip aš statikai. 

Aš nesu negatyvi pokyčiams. Aš tarsi gyvsidabris. Bet aš turiu tokias nesulaužomas koncepcijas, jog tu niekada manęs nepalenksi į savo pusę. Elastinga sau ir visiškai atspari aplinkai. Mano žmogiškasis idealas yra tie, kurie sutinka vieni su kitais be žodžių, nes jau žino, kuris ką pasakys. Aš esu tu, tu esi aš nesąmonė, kurią pasigavau kaip blogą įprotį iki karsto. Bet ji neveikia su sveiko proto žmonėm.

Beje, tokius proto ir dinamikos užsieniečius kaip tu aš palikdavau kur kas greičiau, nes nebūdavo apie ką kalbėti. Žmogus, kuris sakosi nesąs religingas, ir vis tiek save vadina krikščioniu. Jei papasakočiau tai savo mirusiems meilužiams, tai būtų anekdotas. 

Visiškai įmanoma, kad žmogus gimęs ir užaugintas Lietuvoje turi kitokią krikščionybės sampratą, ypač graikų stačiatikybės. Žinai, niekas mūsų nesupranta. Net italai, kurie gyvena prie pat mūsų. Net rusai, kurie taip pat stačiatikiai.

Be klausimo, mes sutikom: mes nekentėm religijos, mes nekentėm savo šeimų, nes troškom pabėgti iš šios amžinos srutos, kurioje veik maloniai murkdėmės iki skausmo. Sutikimas visuose šiuose dalykuose, tikras sielų-brolių-sesių-krušimosi ryšys. Bet aš truputį išprotėjau, ir dalykai virto šiek tiek problematiškais.

Bet jokių nuoskaudų. Lelelelele.

Nakties.

Labos.

Lietuva ar Kairas. Koks skirtumas. 

Incestinis dualumas sąveikauja su vienintele Odino akimi.

Pieno baltumo.