Įkvėpimo yra, bet maža laiko. Maža laiko ir ūpo, turbūt, nes net dienoraščio ilgą laiką nepildžiau, nors niekad nebuvau super aktyvus.
Taigi.
Šiandiena.
Įsikibkit į fotelius.
Atsikėliau apie aštuntą. Pompastika, pasakysit, tačiau man tai tikras vargas. Miegas man tapo antruoju kvėpavimu. Miegot noriu visąlaik, atrodau pervargęs visąlaik (kaltinu universitetą, bet visiškai nemanau, kad mano išsiblaškęs mokymasis tam turi bet kokios įtakos), ir užmiegu tuojau pat kai man nuobodu (ir, aišku, nustoju kovoti su nuoboduliu).
Šaltas dušas. Nes, aišku, nebuvo karšto vandens. Kam man jis? Pasauli, kam? (Pasaulis dabar toks tuščias, kad net girdžiu savo klausimo aidą.)
Apsivilkau pirmus pasitaikiusius (iš tikro preciziškai pasirinktus dar iš ano vakaro) drabužius.
Keliauju iki autobusų stoties (pakeliui bėgioja moteris su šuniu, juodaodė, aš giliai susimąstau apie Trumpą ir tyliai džiaugiuosi, kad esu baltasis).
Sėdau į autobusą.
Vienas.
Kažkas prisėda.
Vis tiek vienas.
Ir atkeliauju į ofisą. Kur dirbau nuo dešimt iki keturių. Išgėriau tris puodelius kavos ir priešpiečiams valgiau sriubą. Neatsiklausęs viršininko atsiprintinau sau mokslinį straipsnį apie žmogiškąją atmintį ir jos trūkumus (jų - daug, ir jie visi be galo nuostabūs).
Keliauju namo.
Tuoj reikės ruošti vakarienę. Turiu raudono vyno šalia. Gal ir neblogai.
Įsivėliau į politinį ginčą.
Atsiguliau į lovą. Susimąsčiau, ar dar moku kalbėti lietuviškai.
Paskambinau motinai ir parašiau dienoraštį į rašykus. Abu beveik vienodi. Abi motinos.
Dar moku lietuviškai.
Bet kaip visad, būtasis ir esamasis laikai maišatyje. Kaip ir mano niaurus gyvenimas.

Draugai sadistai, pakelkit savo taures.
Draugai mazochistai, pakelkit manąją.
Iki dugno.

Suvokiau, kad rašykuose pasiekiau dievišką stadiją: tarsi manęs ir nėra, bet lyg ir visur ir viską persmelkęs esu, ir karts nuo karto man kažkas parašo kvailą, užgauliojančią ar padlaižiaujančią žinutę po mano profiliu, dažniausiai dėl mano prakeikto pieštuko, stulbinančių tekstų ir/ar nepakartojamos išvaizdos, ir kaskart aš vėl sau pakartoju - taip, išties, Kailai, tu esi dievas bent vienoj platformoj, ir psichoanalitikos studentas kitoj.

Su gimtadieniu.

Jaučiuosi kaip namie. Anapus nemigos ir šalčio.

Ir visgi, priėmė į darbą. Dabar neturiu teksto. O gal ir turiu. Juk nuoskaudas lengva imituoti, ypač kai jos jau egzistuoja iš praeities.
Tuo tarpu magistras. Magistras žlugdo. Ir intriguoja. Kenčia miegas ir mano seksualinis gyvenimas.

O šiaip, karštas šokoladas ir virš kompiuterių ekranų kabantys mąslūs žvilgsniai.

Nuobodulys ir tirpstantys apribojimai.

Laidotuvių maršas šį rytą mano galvai.

Nemiela situacija, gražus scenarijus, dramatiškas išpildymas.

Ateini į kontorą.
Pildai lapą.
Kodėl jūs čia?
Kaip galite papildyti mūsų įmonę?
Pažiūri į praeitą kandidatę.
Blondinė. Ilgakojė. Kostiumėlis kainavo turbūt brangiau nei mano visas gyvenimas.
Nesvarbu. Toliau pildai.
Parašykite elektroninį laišką apie jūsų nusivylimą tiekėjo paslaugomis.
Rašai, kaip nekenti tiekėjo. Kaip jis tau supiso gyvenimą.
Tikiesi blogiausio.
Kad galėtum vėliau parašyti, kaip potencialus darbdavys supiso tau gyvenimą.
Bent jau dviems mėnesiams tai tikrai.
Jaučiu, kad supis.
Tikiuosi.
Gi reikia teksto.