Išgersiu dieną ligi galo.
Nusivalysiu "ūsus"
į rankovę savo.
Trinktelsiu ąsotį
vėl ant stalo.

Parašyk man laišką ilgą, ilgą.
Parašyk daug nuostabių laiškų.
Versiu ašaras, kaip uogeles ant smilgos.
Vis kartosiu, kad tavim tikiu.
Parašyk man laišką, nors trumputį.
Pražilau belaukdama  tyloj.
Veja laikas, per metus, padūkęs.
Vis pagaunu mintį nežinioj.

"...nesuprastas... nesuprastas...." - kaip votis galvoje sukasi mintis. Imčiau ir pasakyčiau KAS aš , KOKS aš...! Bet ne!!!  Išjuoks, pasibjaurės, nesupras, išvadins nesveiku ar iškrypusiu, pareikalaus skyrybų, kels sąlygas. Visame kame matys tik sadistą ar vergą.
...Kokios jos keistos. Nori turėti jas dievinantį vyrą, bet nesuvokia, kad jį jau turi. Nori išvengti rutinos, bet neįsileidžia nieko, kas padėtų ją suardyti...
(iš kūrinio "Užrakintos moters svajos")

Tavo angelu tapsiu,
Nakty, dienoje.
Vesiu už rankos
Nežinioje.
Būsiu vanduo,
Pavėsis gaivus.
Tapsiu viskuo...
Kai manęs nebebus.

ir kiek daug dar reikia išmokti paprastų dalykų... :)

[url=http://www.youtube.com/watch?v=hH5P07IY0x]

[url=http://www.youtube.com/watch?v=hH5P07IY0xk Uždek/url]

Jei būčiau ugnele tavam delne...

Pranašo žvakė – Vilties žiburys,
Kad į pasaulį pasiūstas JIS.
Gelbėt žmoniją nuo pražūties,
Dievo sūnus mums ranką išties.

Betliejaus žvake – Pažadėtosios žemės šviesa
nušvis lyg viltis išsipildymo laukto.
Visai nesvarbu, kad ne šiandien, ne ryt,
bet išauš Ta diena, jei buvo taip lemta.

Piemenėlių žvakelę Dovydo sūnūs atneš,
Ji nušvies mums tikėjimo kelią.
Kaip Jį Mažą džiaugsmingai surado kadais,
Taip surasim ir mes, tarsi baltos avelės.

Ketvirtoji žvakė – Angelų. Jų garbei
teplazdės taikos ir teisingumo liepsnos.
Su Tavo ugnimi delnuos šiandien einu,
Palaimoj Tavo pradisės ir baigsis dienos.

juodos šakos.
sniegas baltas.
kelias ilgas ir
laukas platus.
laužas karštas,
o ledas šaltas.
Nieko keisto,
taip buvo
ir bus....