O ji net šypteli:
– Nebus tyliau –
Kai sunkios moters godos užgula krūtinę,
Karai ir tyloje,
Ir ten plaktukai tauška,
Vis kaldami prie kryžiaus ją.

Štai ir dabar aniems atrodo -
Turėtum pamosuot vienuolės šypsena,
Ir barasi maištaudami prieš žodį,
Taip skaudžiai tartą tyloje...

(Pranas Karlonas)

Daug ko dar nemoku. Pažadėti, kad išmoksiu - negaliu. Galiu tik patikinti, kad pasistengsiu išmokti.

laikas kapsi į akmenį....

Ar ne geriau būtų, užuot smerkus blogį, skleisti gėrį.        A. De sent Egziuperi

Viskas kada tai baigiasi...
Turėsiu šansą pradėti iš naujo;)

Atsargiai švaistykitės norais, jie pildosi....kartais ;)

Nevertinkit skaičiais mano minčių.

Nusišypsok tam, kuris veidrodyje. Jis - toks vienintelis žmogus Žemėje, galintis nusišypsoti tavo lūpomis TAU.

Gerai, kad atsitiko tik taip, o galėjo dar blogiau būti...

cukruotos medžių šakos.
Kaip jos primena vaikystės žiemą,
betrūksta tik jūros ošimo.
Bet kur gi jį gausi smėlynuose?
Pušys! Jos bus mano jūra!