Pro langą matau namą - vienas šonas saulėje, o kitas pavėsyje. Pasirodė, kad matau Veneciją.

Sapnų periodas vėl kartojasi. Šį kartą sapnai ryškūs ir aštrūs. Ryškūs būdavo ir anksčiau, o aštrūs buvo tik keli. Jų nuojauta nepalikdavo ir pabudus, plevendavo šalia kaip šešėlis, ir tais momentais niekas negelbėdavo - nei muzika, mintys, šokiai, vanduo, arbata, šaltas pienas iš šaldytuvo, gatvės, dulkių viesulai, saulė, sniegas į langą, aliejinių dažų tūtelės, biserio karoliukai ant valo, kvadratėliai ant sofos gobeleno, prisiminimai ant lentynų, laimę nešantys drambliai, lempelė iš skardinės riešutams, per maži batai, kuriuos gaila išmesti, teptukėliai pudrai, tušti kvepalų buteliukai.
Šį kartą irgi negelbsti.
Tuoj pradėsiu smarkiai norėti, kad sapnai ir liktų sapnais.

Šiandien tokia diena... Na, tokia, kokių jau buvo tūkstančiai, ir iš kurių nei vienos dorai neatsimenu. Tarsi ir nebūtų buvę, nors buvo, o ir yra - tik išsimėtė po 1997-uosius, 1987-uosius ir visus praėjusius mano metus. Šita šiandiena turi savo žymelę - šiandien pagalvojau, ką gelbėčiau, jei kiltų gaisras, ar bent jau ką norėčiau gelbėti. Pagalvojau apie žurnalistus, kurie spaudos konferencijose dažnai nesugalvoja kokio nors neįprastesnio klausimuko, tarkim, tokio: "O ką Jūs gelbėtumėte kilus gaisrui?" Tada įsivaizdavau save, sėdinčią prie plataus medinio stalo priešais šurmuliuojančius žiniasklaidos atstovus, kurių vienas nežymiai kilstelėtų ranką ir paklaustų: "O ką Jūs gelbėtumėte kilus gaisrui?". O aš atsakyčiau: "Užuolaidas ir katiną."
Užuolaidas ir katiną, mielieji.

Užburiančios tylos periodas.

Žodžiai yra magija. Ir magija yra žodžiai.

Kartą vienas mano gerbiamas dėstytojas yra pasakęs: ,,Jei jau pajunti, kad nesiseka, ir nesėkmių virtinė pradeda kartotis - reikia suardyti tą ratą. O kad iš jo ištrūktum - turi pasielgti nekasdieniškai - pavyzdžiui - nusipirkti traukinio bilietą ir niekur nevažiuoti".

Nors, pasak giminių ir artimųjų, lyg ir neturėčiau niekuo skųstis, jaučiu, kad artėja metas ir man nusipirkus bilietą įlipti į traukinį.

Staiga supratau, kad mane apėmęs deja vu plečiasi - prieš gerą mėnesį buvęs vos juntamu kirbančiu kirminu, dabar iki pat lubų užpildo visą kambario stačiakampį ir  pradeda sunktis pro pravertas balkono duris, nuspalvintas blankios iš kambario sklindančios šviesos sklaidosi ore, sruvena šešiolikaukščio sienomis žemyn, susigeria į žemę, žolės šaknys jau turėtų jį pajusti, akimirką sulaikyti, atsigerti syvų, o tada paleisti tekėti tolyn, tolyn, tolyn po miestu...
 
Juntu jo visa apimantį skleidimąsi ir atitariu - ...Ты неси меня река...

Jergutėliau, kai geriau pagalvoji, tai sutapimai, kad ir kokie neįtikėtini ar groteskiški (nemėgstu šito žodžio - ,,neskanus kažkoks") bebūtų yra geriau nei deja vu... Trumpą mirksnį trunkantis deja vu cakteli kažkur ore ir pasibaigia net nespėjus užčiuopti jo nuotaikos - lieka tik kažkoks keistas ir virpantis nerimas.
Kas kita - užsitęsęs deja vu... Jei manęs kas paklaustų, kas tai, turbūt tesugebėčiau pasakyti tik tai, kad beveik bet koks sutapimas - geriau nei užsitęsęs deja vu. Nes ilgas deja vu - tirštas ir klampus kaip praėjusios vasaros vakarai. Ir nuo to pernelyg ilgai užsitęsusio deja vu maudžia skrandį...

Jau kokį šimtatūkstantąjį kartą įsitikinau, kad pasaulis yra mažas ir pilnas sutapimų. Kai kurie sutapimai gan linksmai įplaukia į kasdieninių reikalų virtinę: tada tiesiog kepšteli sutapimo bendrininkui ir šūkteli - mano naudai! Kiti gi  sutapimai keistai ironiški - tokie, kad jiems įvykus (atsitikus, pasirodžius, etc) akimirkai sustingsti taip, tarsi praradus judesio, kalbos ir iškalbos dovanas, taip, tarsi pasaulis būtų sustingęs lyg oras priešaušriu.
Dar yra deja vu...

Laiškų niekas nerašo. Matyt, negražiai prašau. Vaikystėje sakydavo, reikia gražiai paprašyti. Kai geriau pagalvoji - gražiai paprašyti yra menas. Toks pat menas, kaip iš servetėlės išlankstyti gulbę. O gulbių lankstyti aš niekada nemokėjau.