Staiga supratau, kad mane apėmęs deja vu plečiasi - prieš gerą mėnesį buvęs vos juntamu kirbančiu kirminu, dabar iki pat lubų užpildo visą kambario stačiakampį ir  pradeda sunktis pro pravertas balkono duris, nuspalvintas blankios iš kambario sklindančios šviesos sklaidosi ore, sruvena šešiolikaukščio sienomis žemyn, susigeria į žemę, žolės šaknys jau turėtų jį pajusti, akimirką sulaikyti, atsigerti syvų, o tada paleisti tekėti tolyn, tolyn, tolyn po miestu...
 
Juntu jo visa apimantį skleidimąsi ir atitariu - ...Ты неси меня река...