Jau kokį šimtatūkstantąjį kartą įsitikinau, kad pasaulis yra mažas ir pilnas sutapimų. Kai kurie sutapimai gan linksmai įplaukia į kasdieninių reikalų virtinę: tada tiesiog kepšteli sutapimo bendrininkui ir šūkteli - mano naudai! Kiti gi  sutapimai keistai ironiški - tokie, kad jiems įvykus (atsitikus, pasirodžius, etc) akimirkai sustingsti taip, tarsi praradus judesio, kalbos ir iškalbos dovanas, taip, tarsi pasaulis būtų sustingęs lyg oras priešaušriu.
Dar yra deja vu...