Sapnų periodas vėl kartojasi. Šį kartą sapnai ryškūs ir aštrūs. Ryškūs būdavo ir anksčiau, o aštrūs buvo tik keli. Jų nuojauta nepalikdavo ir pabudus, plevendavo šalia kaip šešėlis, ir tais momentais niekas negelbėdavo - nei muzika, mintys, šokiai, vanduo, arbata, šaltas pienas iš šaldytuvo, gatvės, dulkių viesulai, saulė, sniegas į langą, aliejinių dažų tūtelės, biserio karoliukai ant valo, kvadratėliai ant sofos gobeleno, prisiminimai ant lentynų, laimę nešantys drambliai, lempelė iš skardinės riešutams, per maži batai, kuriuos gaila išmesti, teptukėliai pudrai, tušti kvepalų buteliukai.
Šį kartą irgi negelbsti.
Tuoj pradėsiu smarkiai norėti, kad sapnai ir liktų sapnais.