Parašykit man laišką. Perskaitysiu.

Smiltpelė Kasia graužia metalines kopėtėles, o aš graužiu moliūgų sėklas.

Nužydėjo kaktusas - nespėjau net nufotografuot. Gal ir nereikia.

O mano kaktusas pražydo. Dideliu rožiniu žiedu. Sėdžiu dabar ir žiūriu į jį. Reikia atsižiūrėti.

Heh, pasirodo, kad ,,rašykuose" esu vienintelė nemieganti dūšia:)))

Pradėjau Salman'o Rushdie ,,Paskutinį Mauro atodūsį" skaityt. Ir vargeli tu mano - paaiškėjo, kad nekas, oi nekas... T.y. -  staiga tapo akivaizdu, kad trečią nakties susivokti tokio tekstuko vingrybėse šansų nėr...

Ką tik suvokiau, kad poetai yra patys proziškiausi šio pasaulio žmonės.

Ech, darbuotis nesinori, tai pravėpsojau į naujausių kūrinių pavadinimus penkias minutes. Bandžiau nuspėti po kuriais žodelyčiais Geras slepias. Vis nepataikau. Intuicija atbuko:)

,,Praslinks daug metų, ir pulkininkas Aurelianas Buendija, stovėdamas prieš baudžiamojo būrio šautuvų vamzdžius, vėl prisimins aną tolimą popietę, kai tėvas buvo jį nusivedęs pažiūrėti ledo."

Gabriel Garcia Marquez ,,CIEN ANOS DE SOLEDAD"

Pagalvojau, kad vėl rašyti pradėsiu tada, kai suvoksiu galinti suformuluoti tokį stiprų emocinį užtaisą turintį sakinį kaip šis. Snobiškos mintys kartais užpuola:)