taip taip, vis dar apie komentarus.

vat rašai žmogus komentarus po visais vertinamais kūriniais, sulauki karts nuo karto autoriaus atsakymo, taip tęsiasi kurį laiką. kai kuriuos autorius komentuoji nuolat, nes jie tiek kūrybingi, kad kasdien sugeba parašyti po šedevrą. na tarkim. ilgainiui matai, vienas autorius truputį keičiasi - nežinia, ar dėl tavo komentaro, ar šiaip dėl ko, bet randi jam ką naujo pasakyti. kitas gi autorius kaip rašė banalius ir prastai surimuotus (ar kuria nors kita prasme prastus) tekstus, taip ir rašo. tada ir kyla klausimas - ar jam vis dar kartoti tą pačią savo tiesą penkta, šeštą ar kažkelioliktą kartą, ar tiesiog nusispjauti ir patyliukais kalti kuolą? juk vis tiek jam tie tavo komentarai ne ką terūpi.

nusprendžiau, kad nesikartosiu, bent jau ne visada. tad jei kalu tik kuolą (o kad kalu kuolą, pasirašysiu), tikėtina, kad autoriaus kūrinius jau komentavau ir tuose komentaruose yra mano nuomonė, tinkama ir tam kūriniui, po kuriuo komentaro nepalikau.

pykit, nepykę

svetainėje visi ardosi dėl komentarų kiekio ir kokybės, skaičiuoja kritikų nuopelnus, bando spręsti komentarų trūkumo problemas... o tuo tarpu aš radau vieną seną dienoraštį ar žinutę vienos, lygtais jau išsitrynusios vartotojos (kadaise besivadinusios kūzia), kuris, mano nuomone, yra labai labai teisingas (todėl dar tada nusikopijavau ateičiai). tad siūlau pasiskaityti.

toliau - citata:

1) Kodėl komentavimas yra neprivalomas dalykas?

Tokia prievolė aukštesnį lygį turintiems vartotojams nėra primesta dėl to, kad savo nuomonę reikšti demokratinėje visuomenėje ne tik galima, bet galima jos ir nereikšti. Tai vienas ir demokratinės visuomenės pagrindų: žodžio laisvė. Pareiga ar darbu šitai tapti negali dėl kitos nerašytos taisyklės: už žinojimo, už žinių perteikimą, mokymą, kritiką kapitalistiniame, ir ne tik, pasaulyje mokamas atlygis. Pinigais arba kitais vertę turinčiais dalykais. Sakysit, kad penktą ir šeštą lygį turinčių vartotojų (a.k.a. kritikų ir administratorių) statusas garbingas, „privilegijuotas“, tad tai savotiškas atlygis? Betgi čia internetas, mielasis. Čia įgyta menama „garbė“ yra bevertė tame pasaulyje, kuriame reikia gyventi, valgyti ir dirbti.
Savo prisistatyme „Apie rašyk“ esu parašiusi, kad rašykuose yra labai vertingos informacijos. Tik ją reikia atsirinkti. Vartotojai, kurie nori išgirsti mano komentarą, ateina manęs jo paprašyti. Paprašyti, ne reikalauti, mano nuomonės, mano žinių, kurias įgijau ilgai ir atidžiai beSImokydama.

2) Kodėl rašyti komentarą gali ne kiekvienas?

Komentaro rašymas – tai kritika. Literatūros kritika – tai atskira specialybė, kurios mokomasi ilgai ir sudėtingai. Šios profesijos žmonės yra išsilavinę ir apsiskaitę daugiau už tuos, kurių kūrinius jie kritikuoja. Už savo žinių panaudojimą (kritinių straipsnių, recenzijų ir t.t. rašymą) tūlas kritikas gauna atlygį.
Tačiau kuris iš mūsų tiek apsiskaitęs ir išsilavinęs, kad drįstų kritikuoti kieno nors eilėraštį ar kitokį literatūrinį bandymą. Čia – mėgėjų svetainė. Kritika čia gali būti tik subjektyvi, asmenine nuomone pagrįsta. Galbūt kartais ir asmenine patirtimi. Asmeninė nuomonė dažniausiai paremta estetiniu ir emociniu santykiu su kūriniu, tad dažniausiai jokių kitokių jos išraiškų nei „super“, „man patiko“ arba „visiškas šūdas“ negalima tikėtis. O asmenine patirtimi, t.y. savo paties kūrybinėse kančiose atrastais dalykais, pagrįstą komentarą tikrai rašys ne kiekvienas. Nes asmeninė patirtis taip pat per daug vertinga, kad ja švaistytumeis į visas šalis ir kiekvienam dalytum patarimus.

3) Kodėl negalima reikalauti komentaro?

Žmogaus nuomonė yra jo paties reikalas. Žmogaus noras ta nuomone dalytis – taip pat. Mokytojais tampama savo noru, mokiniais taip pat. Demokratinėje visuomenėje žmonės tariasi, o ne reikalauja.
Kitas dalykas tas, kad komentaro nerašymas yra tik kitoks savo nuomonės išsakymas ir netgi, mano nuomone, dažniausiai daug aiškesnis ir vertingesnis už parašytąjį. Išmokite pažvelgti iš kitos pusės: nerašydamas komentaro vartotojas netiesiogiai praneša jums, kad jūsų kūrinio jis nemato reikalo komentuoti, kad jūsų kūrinys nevertas jo komentaro ir galbūt jokio komentaro, kad jūsų kūrinys nevertas daugiau jo dėmesio. Kad kūrinys nepadarė tokio įspūdžio, kurį norėtųsi komentuoti, kad kūrinys „neužkliuvo“, nes yra eilinis.
Šitaip talentingi žmonės mokosi iš neparašytų komentarų. Sutelkdami dėmesį į savo tekstą. Pasitikėdami savimi kaip savarankiškai mąstančia būtybe, kuri atranda tik tada, kai ieško pati, o ne laukia, kol kas nors pateiks jai viską ant lėkštutės. Daug labiau širdį paglosto ne tai, kad kažkas pakomentavo tavo eilėraštį, o tai, kad kažkas jį įsidėjo į mėgstamiausius.
Jūsų draskymasis yra paaugliškas. Šitaip parodote, kad esate visiškai nekritiškas savo paties, savo kūrybos atžvilgiu ir kad negerbiate žmonių, kurie skaito jūsų kūrinius. Negi jums maža, kad esate skaitomas? Kad esate vertinamas? Rašykai pirmiausia yra skaitytojai, tik paskui vertintojai ir tik galiausiai, savo noru ir laisva valia, kritikai. Žmonės, susibūrę čia tam, kad tobulėtų. Tobulėtų PATYS.

dėkoju visiems už sveikinimus. asmeniškai jau gal nebedėkosiu, nes nei šis, nei tas dėkoti po savaitės. bet skaityti juos - vis dar malonu.

išvažiuoju atostogauti. taip kad savaitę galit be baimės publikuoti kūrinius rašyke :)

mano ankstesnis dnr įrašas labai labai labai ilgas, todėl rašau šitą, kad anas dingtų iš mano namų ir man nereiktų skrolinti iki jūsų žinučių.

daug kam kliuvo ir daug kam užkliuvo toks mano komentaras (žodžių išdėstymas gali skirtis):

prastai surimuota ir beviltiškai banalu. kuolas


žmonės skundėsi, kad tai yra neišsamus ir nieko nepasakantis komentaras. kurį laiką nesupratau, ką dar išsamiau galima parašyti, bet galiausiai man daėjo. juk tam, kad suprastum mano komentarą, reikia bent jau žinoti, kas yra rimas ir kas yra banalumas. o dauguma tų naujųjų rašykų, kurie gauna tokio pobūdžio komentarą - sėda už vairo prieš išmokdami kelių eismo taisykles. poezija irgi turi taisykles, tačiau kažkodėl daugumai atrodo, kad jomis pasidomėti nereikėtų. užtenka tiesiog rašyti... gal ir užtenka. bet toli gražu ne visiems....

tad štai, nusprendžiau parašyti vieną išsamų komentarą apie šiuos dalykus, o paskui visiems, kam pritaikomas šitas komentaras, galėsiu tiesiog duoti nuorodą. tie, kas mano, kad jie yra unikalūs ir jiems bendri komentarai netinka, taip pat galėtų perskaityti, kas parašyta ir tada jau tvirtinti, kad komentaras jiems netinka, jei dar bus noro.

taip, pripažįstu, vairuoti nemoku, o kelių eismo taisykles išmanau, tik apytiksliai (tiesiogine ir perkeltine prasme). bet skiriu raudoną ir žalią šviesas, kaip kad skiriu prastą rimą nuo gero bei banalų kūrinį nuo ne taip jau labai banalaus.

Įspėjimas: aš nesu rimavimo ar eilėraščių rašymo ar jų kritikavimo specialistė. viskas, kas tokiau parašyta, yra skurdžių mano žinių ir mano nuomonės mišinys. tad visada galite numoti ranka ir rėžti, kad aš nieko nesuprantu.

pradedam.

1. prastai surimuota

dauguma pradedančių rašykų įsivaizduoja, kad suderinę eilutės pabaigos skambesį, jie jau rimuoja. taip, jie jau rimuoja - rimas, tiesiogine prasme, ir yra 2 eilučių paskutinių skiemenų suderinimas. tačiau norint rimuoti gerai, dar reikia žinoti, ką galima ir ko nereikėtų derinti.

pirma didelė klaida - manymas, kad galima dalį eilėraščio rimuoti, kitos dalies - nerimuoti. nieko nėr blogiau, nei pusiau surimuoti eilėraščiai. tekstas turi turėti vientisą stilių ir vientisą eilėdarą. tad jei rimuoti ne visur išeina - tada reikia nerimuoti visai. pusiau luptas, pusiau skustas eilėraštis iš karto yra prastai surimuotas.

kalbant apie eilučių pabaigas, dauguma pradedančiųjų pradeda lengviausiu būdu - rimuodami saulę ir pasaulį. Konkretus pavyzdys:

Pasaulis svetimas ir šaltas,
Juodam kely palieki pėdas baltas.
Pirmyn eini, atgal nesigręžioji,
Bandai įkast daugiau, negu apžioji.

šitame tekste rimuojama šaltas su baltas ir nesigręžioji su apžioji.

ar matot, kas tarp jų bendra? o gi tai, kad visais atvejais tai yra ta pati kalbos dalis, toje pačioje gramatinėje formoje. o toks rimas laikomas labai primityviu. taip, aš suprantu, panašiai ir Salomėja Nėris rimavo. bet tai buvo prieš daug metų ir tokie rimai nebemadingi. dabar rimuoti patariama tik skirtingas kalbos dalis arba skirtingas jų formas (pvz. skirtingo linksnio daiktavardžius)

štai jums normalaus rimo pavyzdys (nuorodos nėra, nes tekstas jau ištrintas iš rašyko):

tai balandžiai ant stogo mažais alaviniais snapeliais
lesa rytą iš miesto delnų purvinų ir dulkėtų
tarsi kruopas jiems debesys žėrinčius spindulius beria
krinta tavo šešėlis ant pilkšvo šios žemės velveto

jaučiat skritumą? puiku, jei jaučiat. tai taip ir rimuokit. jei nejaučiat, tai bent jau į tai, kas rimuojama - ne tos pačios kalbos dalys, ne tie patys linksniai. dėl to šitam eilėraščiui tikrai neparašyčiau komentaro prastai surimuota. o dabar jau eikit ir bandykit taip rimuot.

bet to dar neužteks, kad eilėraštis būtų gerai surimuotas, kaip ir neužtenka išmokti važiuoti pirmąja pavara, reikia dar ir mokėti jas perjungti.

gerai surimuotas eilėraštis dar ir turi turėti metrą. Metras, paprastai sakant, yra kirčiuoti ir nekirčiuoti skiemenys eilutėje. skirtingos eilėdaros turi skirtingus metrus, lietuviškoje eilėdaroje svarbiausia, kaip dėliojami kirčiuoti ir nekirčiuoti skiemenys, etc. paprastais žodžiais tariant - reikia derinti ne tik rimuojamų eilučių pabaigas, bet ir jų intonaciją, kirčius.

šitą intuityviai stengiasi daryti visi naujieji rašykai. tačiau didžiausia jų klaida - kad kiekvienas posmas turi savo skirtingą metrą. na ir dar viena kita eilutė iš viso iššoka iš sistemos - negi kas nors pastebės...

Pavyzdys:

Užmerkt akių aš negaliu
Bandau paskęst pagalvėje pukų
Aš per lengva- nugrimzti negaliu
Tik plūduriuoti mintyse garnių

Dainuoti aš nebeišmokau
Bandau nugrimzti tyloje
Aš per silpna- panert į tylą
Tik tyliai pamąstyt galiu

vilnelė tikrai pastebės. eilėraštis turi turėti vientisumą - tiek minties, tiek eilėdaros. kaip jau vieną posmą surimavote, taip pasistenkite surimuoti ir kitus - naudoti tą pačią metriką, intonaciją, rimuoti tas pačias eilutes (jei rimavot pirmą su trečia, tai ir kituose posmuose rimuokit pirmą su trečia). taip, rimas gali keistis, jei taikoma speciali eilėraščio forma, arba jei to tikrai reikalauja eilėraščio forma. tačiau paprastame eilėraštuke pasistenkite, kad metras nekistų. ačiū.

štai tie du dalykai, kurie man labiausiai kliūna ir kurių neišpildymą aš vadinu prastu rimavimu. aišku?

2. beviltiškai banalu

banalumas - ne taip lengvai apibrėžiamas reikalas, kaip rimas, čia skiemenų nesuskaičiuosi. tad ši komentaro dalis bus skystoka.

paprastai tariant, banalu, kitaip dar nuvalkiota, yra tai, kas daug kartų girdėta, naudota, antonimas žodžiui originalu. kičas, taip sakant.

pirmas dalykas, kuris man kliūna tekste - banalūs įvaizdžiai. t.y. jeigu taip (tokiais žodžiais, įvaizdžiais) rašė Salomėja Nėris - jie gal jau vis dar gražūs, bet jau nebėra originalūs. o jeigu panašius žodžius girdėjote sveikinimo koncertų sveikinimuose - tai jau yra baisingai nuvalkiota.

pažiūrėkim į pavyzdį.

Atvėriau tau duris į svao širdį,
O tu nutraukei man visas stygas,
Šaukiu tave, kai nieks negirdi,
Nes puikiai derini manų kančių gaidas.
Rašau natas, o popierius tik drėksta,
O tau veinodai, ką širdy laikau.
Nepyk, bet ši aistra jau vėsta,
Nebesurinksiu šukių aš daugiau.

žinot, kiek google randa rezultatų, ieškant tikslios frazės "duris į savo širdį"? 13 tūkstančių su viršum. taigi, tai yra tikrai jau ne kartą naudota frazė, arba, mano žodžiais - banalu. taip pat banalu yra trūkstančios stygos, šaukti, kai niekas negirdi, kančių gaidos, drėkstantis popierius ir visa kita, kas yra šitame tekste. kitas klausimas, kiek iš šių įvaizdžių autorius(-rė) iš tikrųjų supranta ir įsivaizduoja. kas šitame tekste yra durys į širdį? tiktai klišė, neturinti jokio realaus pagrindo.

pabrėžiu, banalu dažniausiai yra ne patys žodžiai, o tai, kaip jie pavartojami tekste. durys - visai neblogas žodis, kol jis netampa durimis į širdį. nors ir durys į širdį galėtų būti originalus įvaizdis, jei į jį būtų žvelgiama tikrai naujai ir netikėtai (bet naujiesiems rašykams tai kol kas per sudėtinga). būtent to ir reikia poezijai - į tuos pačius žodžius pažiūrėti kitaip, nei parašyta ant sveikinimo atvirukų ar lietuvių klasikų eilėraščių. atrasti savas reikšmes, atrasti savo apibūdinimus.

tad kai rašot kūrinį, visada gerai pagalvokit, ar tokie žodžiai panašiame kontekste dar nebuvo panaudoti? ar tai nėra kokia sparnuota ir visiems girdėta frazė? ar tai nėra pernelyg žinoma metafora? ar nekartojate Salomėjos Nėries ar dar kieno nors įvaizdžių?

jei į nors vieną klausimą atsakote teigiamai - tikėtina, kad sulauksite atitinkamo vilnelės komentaro.

suprantu, pradžioj atsirinkti nelengva - juk viskas taip gražu ir gražiai skamba... dėl to rekomenduoju skaityti gerą profesionalų (ne rašykų) kūrybą. skaityti kuo daugiau ir, svarbiausia, nekartoti to, ką perskaitėte. pamėginkite paskaityti šiuolaikinius lietuvių poetus ir pažiūrėti, kaip jie apibūdina tuos pačius jausmus, kuriuos romantikai aprašinėdavo patoso pilnais žodžiais (ir ką atkartoja naujieji rašykai). pamatysite, kad jausmus galima išreikšti daugybe įvairiausių formų. o perskaitę daugybę jų, galėsite bandyti pradėti kurti ir savo originalią išraišką.

beje, kurti originalius įvaizdžius nėra lengva, be to, darant vien tai, galima nusivažiuoti į kitą pusę - pradėti kurti originalius, bet prasmės neturinčius įvaizdžius. tad pradėti geriausia ne nuo kūrimo, o nuo atsisakymo visko, kas nors kiek primena banalumą (sveikinimo koncerto tekstus). atsisakykite visko, kas nėra jūsų žodžiai. aprašykite kaip jūs iš tikrųjų jaučiatės, o ne naudokite klišes, tokias kaip trūkstančios stygos ir durys į širdį. remkitės pavyzdžiais iš savo gyvenimo, o ne iš poezijos vadovėlio. būkite ne dirbtinai, o tikrai nuoširdūs. juk mylimam žmogui sąkote: tu mane skaudini, o ne tu puikiai derini manų kančių gaidas. o čia jau galite pradėti galvoti kaip savo ir tik savo būdu pasakyti, kad tu mane skaudini. be patoso ir be Salomėjos Nėries pagalbos.


skystai baigiau. bet jau baigiau. tikiuosi, komentaras ne per trumpas.

suberia žodelius į skreitą,
kresteli, kad pernelyg lengvi ar mažučiai iškristų
ir pradeda rinkti -
gražiuosius į dubenį, bus svečiams prie arbatos,
kitus - į kišenę
darbus nudirbus - prie tvenkinio
anteles lęsina
tais, iš kišenės

paskui klega antelės
žmonių žodeliais

deja, rašykas per stipriai pasikeitė.

o kai kurie dalykai rašyke nesikeičia. grafomanai vis dar tokie pat pikti ir ištroškę keršto. tie, kurie keršija piktomis žinutėmis ir komentarais, dar visai nebaisūs. baisiausi tie, kurie visiškai ignoruoja bet kokią kritiką ir toliau spamina į naujo kūrinio langelį lygiai tiek pat prastus kūrinius.

ačiū dievui, kad vis dar yra ir tokių, kurie gavę kuolą, kitą sykį mėgina ištempti iki dvejeto...

pasirodo, kol manęs čia nebuvo, atsirado nauja tendencija - rašyti prastai surimuotus ir baisingai "nuoširdžius" eilėraščius. o paskui eiti ieškoti tokių pačių eilėraščių ir juos girti.

anksčiau, regis, vyravo tiesiog baisingai nuoširdūs eilėraščiai. kitaip tariant, žmonės pradėjo dėti daugiau pastangų - dabar jau ne tik užrašo, kas ant liežuvio, bet dar ir bando tai surimuoti. tobulėjam.

kai pagalvoji, senokai čia nebuvau.