kai pavirto žvyro akmenėliu, viską pamiršo
vardus, istorijas, įpročius

viską pamiršo, ką prisimena kojos,
kelią per tamsų koridorių,
vietą, kur kertama gatvė,
lentas, kurios negirgžda,

viską pamiršo, ką pamena rankos,
užsklęsti durų skląstį,
kurioje pusėje karštas vanduo,
kaip atsisveikinti,

viską pamiršo, ką prisimena akys,
raudoną ir baltą spalvas,
kaip atkirti dieną nuo ryto,
pažinotų žmonių eisenas,

viską pamiršo, ką prisimena ausys,
miegančio žmogaus kvėpavimo ritmą,
kaip dūžta puodelis,
kaip tyla priartėja iš lėto,

viską pamiršo, nepamiršo tiktai,
kuo jisai kvepia.

kai gegute pavirto, jo vaikus
kitų jo moterų lizduose perėjo

tarsi prakeiksmus perėjo vaikus
tarsi akmenis į svetimus lizdus dėjo

i dag er det min fødselsdag
hurra hurra hurra

tiesa, o kieno ta žvakė?

et

må jeg sove nu?

pilni namai rašykų yra visai nieko daiktas.

kas į paraštes?

sapnuoju
kaip rašau rebel eilėraščius
prirašau pilnas užrašų knygutes, Notepadą
ir parduotuvių čekius
tiek eilėraščių, kad nors leisk knygą
ir visi tokie gražūs
ir visi tokie rebel

o štai čia, blemba, sapnas baigiasi,
tiksliau, jį stabdo žadintuvas,
tada lipam iš lovos, dušas, drabužiai, fenas, kosmetika, autobusas,
ir kai jau pėdinu kažkur
link mindaugo tilto -
galvoje - tik seilėti, tik šūdini eilėraščiai
ir nei vieno gražaus
ir nei vieno rebel

pilkieji kardinolai.