svetainėje visi ardosi dėl komentarų kiekio ir kokybės, skaičiuoja kritikų nuopelnus, bando spręsti komentarų trūkumo problemas... o tuo tarpu aš radau vieną seną dienoraštį ar žinutę vienos, lygtais jau išsitrynusios vartotojos (kadaise besivadinusios kūzia), kuris, mano nuomone, yra labai labai teisingas (todėl dar tada nusikopijavau ateičiai). tad siūlau pasiskaityti.

toliau - citata:

1) Kodėl komentavimas yra neprivalomas dalykas?

Tokia prievolė aukštesnį lygį turintiems vartotojams nėra primesta dėl to, kad savo nuomonę reikšti demokratinėje visuomenėje ne tik galima, bet galima jos ir nereikšti. Tai vienas ir demokratinės visuomenės pagrindų: žodžio laisvė. Pareiga ar darbu šitai tapti negali dėl kitos nerašytos taisyklės: už žinojimo, už žinių perteikimą, mokymą, kritiką kapitalistiniame, ir ne tik, pasaulyje mokamas atlygis. Pinigais arba kitais vertę turinčiais dalykais. Sakysit, kad penktą ir šeštą lygį turinčių vartotojų (a.k.a. kritikų ir administratorių) statusas garbingas, „privilegijuotas“, tad tai savotiškas atlygis? Betgi čia internetas, mielasis. Čia įgyta menama „garbė“ yra bevertė tame pasaulyje, kuriame reikia gyventi, valgyti ir dirbti.
Savo prisistatyme „Apie rašyk“ esu parašiusi, kad rašykuose yra labai vertingos informacijos. Tik ją reikia atsirinkti. Vartotojai, kurie nori išgirsti mano komentarą, ateina manęs jo paprašyti. Paprašyti, ne reikalauti, mano nuomonės, mano žinių, kurias įgijau ilgai ir atidžiai beSImokydama.

2) Kodėl rašyti komentarą gali ne kiekvienas?

Komentaro rašymas – tai kritika. Literatūros kritika – tai atskira specialybė, kurios mokomasi ilgai ir sudėtingai. Šios profesijos žmonės yra išsilavinę ir apsiskaitę daugiau už tuos, kurių kūrinius jie kritikuoja. Už savo žinių panaudojimą (kritinių straipsnių, recenzijų ir t.t. rašymą) tūlas kritikas gauna atlygį.
Tačiau kuris iš mūsų tiek apsiskaitęs ir išsilavinęs, kad drįstų kritikuoti kieno nors eilėraštį ar kitokį literatūrinį bandymą. Čia – mėgėjų svetainė. Kritika čia gali būti tik subjektyvi, asmenine nuomone pagrįsta. Galbūt kartais ir asmenine patirtimi. Asmeninė nuomonė dažniausiai paremta estetiniu ir emociniu santykiu su kūriniu, tad dažniausiai jokių kitokių jos išraiškų nei „super“, „man patiko“ arba „visiškas šūdas“ negalima tikėtis. O asmenine patirtimi, t.y. savo paties kūrybinėse kančiose atrastais dalykais, pagrįstą komentarą tikrai rašys ne kiekvienas. Nes asmeninė patirtis taip pat per daug vertinga, kad ja švaistytumeis į visas šalis ir kiekvienam dalytum patarimus.

3) Kodėl negalima reikalauti komentaro?

Žmogaus nuomonė yra jo paties reikalas. Žmogaus noras ta nuomone dalytis – taip pat. Mokytojais tampama savo noru, mokiniais taip pat. Demokratinėje visuomenėje žmonės tariasi, o ne reikalauja.
Kitas dalykas tas, kad komentaro nerašymas yra tik kitoks savo nuomonės išsakymas ir netgi, mano nuomone, dažniausiai daug aiškesnis ir vertingesnis už parašytąjį. Išmokite pažvelgti iš kitos pusės: nerašydamas komentaro vartotojas netiesiogiai praneša jums, kad jūsų kūrinio jis nemato reikalo komentuoti, kad jūsų kūrinys nevertas jo komentaro ir galbūt jokio komentaro, kad jūsų kūrinys nevertas daugiau jo dėmesio. Kad kūrinys nepadarė tokio įspūdžio, kurį norėtųsi komentuoti, kad kūrinys „neužkliuvo“, nes yra eilinis.
Šitaip talentingi žmonės mokosi iš neparašytų komentarų. Sutelkdami dėmesį į savo tekstą. Pasitikėdami savimi kaip savarankiškai mąstančia būtybe, kuri atranda tik tada, kai ieško pati, o ne laukia, kol kas nors pateiks jai viską ant lėkštutės. Daug labiau širdį paglosto ne tai, kad kažkas pakomentavo tavo eilėraštį, o tai, kad kažkas jį įsidėjo į mėgstamiausius.
Jūsų draskymasis yra paaugliškas. Šitaip parodote, kad esate visiškai nekritiškas savo paties, savo kūrybos atžvilgiu ir kad negerbiate žmonių, kurie skaito jūsų kūrinius. Negi jums maža, kad esate skaitomas? Kad esate vertinamas? Rašykai pirmiausia yra skaitytojai, tik paskui vertintojai ir tik galiausiai, savo noru ir laisva valia, kritikai. Žmonės, susibūrę čia tam, kad tobulėtų. Tobulėtų PATYS.