Myliu Protėvius, o ne jų Tamsumą ir Baimes ;) * * * arba – Protėvių Gyvenimai
yra jų Gyvenimai – Gyvenimas mano yra mano nuosavybė,
kaip jų – yra jų nuosavybė; ir neturiu būti jų gyvenimų projekcija...


---

koks šlykštus tas
JŲ Pasaulis,
kuriame išaukštinta YRA
Kančia – vertybių vertybė!!!

Jis (PASAULIS TAS) mane pravimdė – ačiū Dievui už fiziologiją,
Tada, po procedūros, tik
nuleidau vandenėliu unitaze tą „gėrį“ išvemtą,
tą šleikštulį – apsivaliau nuo jo – nuo
to iškrypėliško požiūrio – nuo jų vertybių vertybės:
„Kančia yra tauru ir kenčiantiems Dangus“... (duokit bliūdą – vemsiu) :)


apsidžiaugiau išvėmusi ir
palikau...
:)

Atiaaa – vadinasi, praeitas šitas „naftalininis“,
durniuojančių močiučių ir diedukų–senelių,
perduodančių iš kartos į kartą savo
baimes ir savo tamsumą, etapas...

P. s.
O tu gimsti, žmogau, toks tyras ir nekaltas kūdikėlis,
besąlygiškai mylintis pasaulį ir juos,

žiūri, besąlygiškai myli tėvus ir senelius,
ir tartum beprotis (nes protas dar
tik formatuojasi ir instaliuojasi, vadinasi dar esi beprotis)
jau priimi fanatiškus jų požiūrius, niekalus, baimes, fanatizmą ir durnumą
Už Tiesą, Teisingumą ir Absoliutų žinojimą,
Kurį jie žino!..

Tiesiog tiki jais – myli ir neieškai juose
esančios tamsos ir smarvės ir t.t...

Kol atskiri, kas yra jie,
o kas ta tamsuma prie jų prilipusi,
kurią jie turi – perduoda, kaip kokį Dievo Gėrį, didį turtą...

Lyg kokį brangų paveldą – kvaikumą savo,
savo nuodėmes
ir baimes... (baisus dvokas ir grūzas jų) – jiems Dievas ten Danguje atleis,
išaiškins,
o gimusieji yra be nuodėmės :)

:)

***
Через муки, риск, усилья
Пробивался к свету кокон,
Чтобы шелковые крылья
Изумляли наше око.

Замерев в нектарной смеси,
Как циркачка на канате,
Сохраняют равновесье
Крылья бархатного платья.

Жизнь длиною в одни сутки
Несравнима с нашим веком,
Посидеть на незабудке
Невозможно человеку.

Так, порхая в одиночку,
Лепестки цветов целуя,
Она каждому цветочку
Передаст пыльцу живую.

Когда гусеница в кокон
Превратится не спеша,
Из-под нитяных волокон
Вырвется ее душа.

Жизнь былую озирая,
Улетит под небосвод.
Люди, мы не умираем,
В каждом бабочка живет.

Валентин Гафт

Giedrą naktį
Konstantinas
Čiurlionis ir Daly
Dalinasi savo
Pasauliais
pasakoja savo sapnus
Ir juose - - -
- - Žemė
tokia nevienoda,

Dykumos, Stepės,
Karščiai ir sniegu apšąlę kalnai,
Bet dangus - - - jis visiems vienas
ir Afrikoj ir
Antarktidoj, ir
mėlynas visur, arba
žvaigždėtas,
Kaip
Zenito saulė visur
spigina akis...

- - -Kas pasakys
Kad jie ir dabar
nesapnuoja,      Meteoras, brūkštelėjęs uodega dangų?

Tvenkinio
vanduo,
priėmęs gal žuvį
gal varlę - pliumt! IR
Įsijungė Tyla - ištirpo
Daly ir Čiurlionionis
-
Kas pasakys, kad aš ir dabar nesapnuoju,( kad aš ne komoj ir ne klinikinėj mirty)?        Kas daro dangų mėlynu,      O ledą šaltu?
Kas daro medį medžiu? O liūdesį
Liūdesiu?      Kas pasakys, kad aš ir dabar nesapnuoju?

Mano tėvas miręs prieš 30 metų dabar nebeturi burnos,
O šaltinių gėlas vanduo ir šiandien sunkiasi, ar motina
Kuri ilgisi, bet negali pasiekti - ji nebeturi rankų... 

Pagalvė? ant kurios kas vakarą dedu pavargusę
galvą ir
Matau pasaulius
kurių, patekėjus saulei,
Pasirodo nėra - kaip
nėra jau
Mano tėvo ir motinos,

Ar pasibaigęs sapnas - gyvenimas? Ir Amžinybė - realybė,
Kas pasakys,
kad ledas šąltas, o dangus mėlynas, kas pasakys,
Kas paukštį daro paukščiu?

Ir kas yra klausimas?
Kas pasakys...

*
Atsakymas, tai proto kūdikis gimsta jis prote – iš klausimo, apsvarstymų, skaičiavimų, analizės, palyginimo. Atsakymas - kaip atgarsis, tai loginė išvada - ne pati tiesa.

**
Žinojimas – tylus širdies sodas.
Jis visada buvo čia,
net kai protas jo nepastebėjo,
net kai jį užgožė minčių audros.
Žinojimas gyvena širdyje. Jis neatsiranda ir neišnyksta – visada buvo. Tik proto triukšmas jį  užgožia.

*** IR
Tik, kai protas nutyla,
kai be perstojo bangose besisupantčios mintys,  blizgūs norai ir svajonės
nusėda, kaip nusėda aukso grūdeliai į dugną, tada
atsiveria erdvė girdėti.
  Proto tyla – sąlyga, kad žinojimas taptų girdimu. Kai mintys, norai ir svajonės nusėda, nebelieka ko ieškoti, skaidri tyla įsivyrauja ir girdisi ramus srūvenimas Būties. Tuomet lieka tik tai, kas ne atsirado, bet visada buvo žinoma, ne žodžiais, o buvimu - Tiesa
P.s.
(tai ir yra intuicija ;) - be žodžių ir be išvadų, ji tiesiog yra. )

* * *

Protas pasaulyje
Pasaulis prote -
Viskas reali neegzistuojanti        Iliuzija

Ar gyvenai kalėjime be sienų - kiekvieno
poroje su kito galva mini bomba - kodo nieks nežino...

Ar gyvenai miške be upės, nors ir neskalbtas - galva be minos -  laisvas -
Nei duonos, nei vandens, aplinkui girę tik dirvonai klampūs, tartum suarta pasienio siena,
kartais  laiškas...

Ir nežinai, kurio tikriau, kurio stipriau tu lauki -
Himno Amerikos bekosėjančiam radijo tau imtuve
Ar lauknešėlio per pasienio juostą atnešto tiktai tau - va kokia apvaizda
Tie  išvelėti švarūs
marškiniai, ir antaniniai iš vaikystės sodo-maistas.

Ir sužinai netekdamas kas tau brangiau
Tėvynė,
Iš vaikystės sodų obuoliai
Ar išvelėti švarūs marškiniai - tokia va kaina.

Ir nieko čia asmeniško nėra -
Visi šioj Žemėj turi burną - reikia duonos, švarios marškos,
Ir oro reikia, ir vandens,
Ir antaninių obuolių...

Ji kvepia

kaip Dievo kalba,

ir kvepia ne vandeniu, man, ir ne ugnimi, o tiesiog

Meditacija

*

Tarp durnių gali mokytis - išsiugdyti kantrybę, pakantumą, ramybę, ir net Meilės gali mokytis Tarp Durnių, ( bet tai jau antroji pakopa.)

...nebaisu kūnui mirti kai yra
kas mirštant stiklinę vandens
paduos.