Giedrą naktį
Konstantinas
Čiurlionis ir Daly
Dalinasi savo
Pasauliais
pasakoja savo sapnus
Ir juose - - -
- - Žemė
tokia nevienoda,

Dykumos, Stepės,
Karščiai ir sniegu apšąlę kalnai,
Bet dangus - - - jis visiems vienas
ir Afrikoj ir
Antarktidoj, ir
mėlynas visur, arba
žvaigždėtas,
Kaip
Zenito saulė visur
spigina akis...

- - -Kas pasakys
Kad jie ir dabar
nesapnuoja,      Meteoras, brūkštelėjęs uodega dangų?

Tvenkinio
vanduo,
priėmęs gal žuvį
gal varlę - pliumt! IR
Įsijungė Tyla - ištirpo
Daly ir Čiurlionionis
-
Kas pasakys, kad aš ir dabar nesapnuoju,( kad aš ne komoj ir ne klinikinėj mirty)?        Kas daro dangų mėlynu,      O ledą šaltu?
Kas daro medį medžiu? O liūdesį
Liūdesiu?      Kas pasakys, kad aš ir dabar nesapnuoju?

Mano tėvas miręs prieš 30 metų dabar nebeturi burnos,
O šaltinių gėlas vanduo ir šiandien sunkiasi, ar motina
Kuri ilgisi, bet negali pasiekti - ji nebeturi rankų... 

Pagalvė? ant kurios kas vakarą dedu pavargusę
galvą ir
Matau pasaulius
kurių, patekėjus saulei,
Pasirodo nėra - kaip
nėra jau
Mano tėvo ir motinos,

Ar pasibaigęs sapnas - gyvenimas? Ir Amžinybė - realybė,
Kas pasakys,
kad ledas šąltas, o dangus mėlynas, kas pasakys,
Kas paukštį daro paukščiu?

Ir kas yra klausimas?
Kas pasakys...