Senis pabudo skaisčiai už lango šviečiant pilnačiai, susapnavęs keistą, šiurpų ir keistą sapną. ,,Ar aš dar gyvas, ar jau ne?“ Tokios mintys užplūdo senio galvą. Įsitikinęs, kad tai tik sapnas, nerangiai atsikėlė, kad nepažadintų žmonos, įsispyrė į atspurusiais galais šiltas kailines šlepetes. Tamsoje apgraibom susirado cigarečių pakelį ir žiebtuvėlį ir nusliūkino į tualetą. Neužsidegė net ir šviesos, kad visai pats neišsibudintų, tik nusičiurškęs į klozetą, atidarė langą ir užsirūkęs prisėdo ant vonios krašto. Galvoje sukosi vis tie keisti sapno spalvoti vaizdiniai:
  Mažas, lyg ir pažįstamas miestelis su negrįstomis asfaltu gatvelėmis, sukrypusiais mediniais namukais, o juk reikia pasiekti geležinkelio stotį, išvažiuoti kažkur, susapnuoja, o kodėl? Bet pro tą miestą seniai nebevažiuoja traukiniai, traukdamas antrą cigaretę pagalvoja senis. O gal kalti kariniai lėktuvai ir sraigtasparniai ir ginkluoti iki ausų kareiviai, kuriuos susapnavo vakar naktį, sprendė dilemą senis, giliai įtraukęs cigaretės aitrų dūmą.
  Vorų voros slenka žmonių masės pro kareivių užkardą, tarp jų ir jis, žmona, vaikai ir nepažįstamieji. Jie skuba, lyg tai būtų pasaulio pabaiga, o gal karas? Dangaus horizonte pasigirsta lėktuvų, sraigtasparnių motorų ūžesys, mėtantys liepsnojančius, degančius liežuvius. Tačiau, vos tik pasiekę žemę, virsta žmonėmis ir įsimaišo į žmonių voras. Senis pajuto, kad šalia vis daugiau ir daugiau atsiranda neaiškių, keistos nežemiškos rasės būtybių. Jis mėgino žmonių talpoje surasti savo pažįstamus, bet nebematė jų, neberado. Bejėgiškai bandė išsilaisvinti, pasprukti iš tos minios, kai viena jauna daili moteris, suspausta minios ir prigludusi prie senio, pašnabždėjo man į ausį: ,,Nori manęs? Įeik!“ Jo geismas buvo be galo didelis, kai jos apnuogintos kojos apsipynė senio paliegusias kojas, kai dailios ir putnios jos lūpos įsisiurbė į raukšlėtas lūpas. Sustangrėjo varpa. Vargais negalais senis susivaldė, susitvardė. Pasakė – ne!
Kad tai sužinotų mano žmona, pagalvojo senis, ką pasakytų apie ką kas naktį sanuoju? Surūkęs antrą cigaretę, senis sandariai uždarė vonios langą ir atsigėręs stiklinę šalto vandens, nusliūkino vėl į miegamąjį. Deja, miegas neatėjo iškart. Jis vis regėjo tamsoje jauną moterį, jos kojas, lūpas ir viliojančią, gundančią šypseną.

Šias Vinco abejones netikėtai nutraukė kniaukimas. Tai buvo lauke gyvenanti katė, kuriai Vincas davė Kati vardą. „Kis kis kis!“ – švelniai pašaukė. Katė pribėgo prie jo, užšoko jam ant kelių ir pradėjo murkdama meilikauti. „Ar nori valgyti, Kati? – kalbino, lyg katė suprastų jo žodžius. – Aš tuoj!“ Katė vikriai nušoko nuo kelių ir sekdama jį nubėgo iki laukujų namo durų.
  Dar ilgai Vincas žiūrėjo į katę, kol ji su pasigardžiavimu krimto savo pusryčius, ir pagalvojo, kad ne namai gyvenime yra svarbiausia…

atsiverčiau šiandien savo dienoraštį, o ten - šūdas, naivus - tas gyvenimas...

šiandien atsiverčiau savo dienorašti, o ten - šūdas

tyloje  išmintis apsigyveno...

Senis
1 dalis
  Senis pabudo skaisčiai už lango šviečiant pilnačiai, susapnavus keistą, šiurpų ir keistą sapną.,, Ar aš dar gyvas, ar jau ne? ’’Tokios mintys užplūdo senio galvą. Įsitikinęs, kad tai tik sapnas, nerangiai atsikėlė, kad nepažadintu žmonos, įsispyrė į atspurusiais galais  šiltas kailines šlepetes. Tamsoje, apgraibom susirado cigarečių pakelį ir žiebtuvėlį, ir nusliūkino į tualetą. Neužsidegė net ir šviesos, kad visai pats neišsibudintų, tik nusičiurškęs į klozetą, atidarė langą ir užsirūkęs, prisėdo ant vonios krašto. Galvoje sukosi vis tie keisti sapno spalvoti vaizdiniai:
  Mažas, lyg ir pažįstamas miestelis, su negrįstomis asfaltu gatvelėmis, sukrypusiais mediniais namukais, o juk reikia pasiekti geležinkelio stotį, išvažiuoti kažkur, susapnuoja, o kodėl?
  Bet  pro tą miestą seniai nebevažiuoja traukiniai, traukdamas antrą cigaretę, pagalvoja senis. O gal kalti kariniai lėktuvai ir sraigtasparniai ir ginkluoti iki ausų kareiviai, kuriuos susapnavo vakar naktį, sprendė dialemą senis, giliai įtraukęs  cigaretės aitrų dūmą.
  Vorų voros slenka žmonių masės pro kareivių užkardą, tarp jų ir jis, žmona, vaikai ir nepažįstamieji. Jie skuba, lig tai būtų  pasaulio pabaiga, o gal karas? Dangaus horizonte pasigirsta lėktuvų, sraigtasparnių motorų ūžesys, mėtantys liepsnojančius, degančius liežuvius. Tačiau, vos tik pasiekę žemę, virsta žmonėmis ir įsimaišo į žmonių voras.Senis pajuto, kad šalia vis daugiau ir daugiau atsiranda neaiškių,  keistos nežemiškos rasės būtybių. Jis mėgino žmonių talpoje surasti savo pažįstamus, bet nebematė  jų, neberado. Bejėgiškai bandė išsilaisvinti, pasprukti iš tos minios, kai viena jauna, daili moteris, suspausta minios ir prigludusi prie senio, pašnabždėjo man į ausį,, Nori manęs?,, Įeik! ’’Jo geismas buvo be galo didelis, kai jos apnuogintos kojos apsipynė senio paliegusias kojas, kai dailios ir putnios jos lūpos įsisiurbė į raukšlėtas lūpas. Sustangrėjo varpa. Vargais negalais  senis susivaldė, susitvardė. Pasakė - ne!
  Kad tai sužinotu mano žmona, pagalvojo senis, ką pasakytu apie ką kas naktį sanuoju?  Surūkęs antrą cigaretę, senis sandariai uždarė vonios langą ir atsigėręs stiklinę šalto vandens, nusliūkino vėl į miegamąjį. Deja, miegas neatėjo iš kart. Jis vis regėjo tamsoje jauną moterį, jos kojas, lūpas ir viliojančią, gundančią šypseną.

(bus daugiau)

žąsų eilė
per rudeninį dangų –
klauptų atrama

ruduo
atšalo
reikės ieškoti
ausinės kepurės
(gal kas turit?)

<<< O>>>

užsuku į rašykus retai, vien dėl to kad paskaityčiau kas naujo pas wride,A. Puoko, ir dar  keletą,,senų vilkų'', daugiau ,,pardon'' neskaitau... neįdomu.