Šias Vinco abejones netikėtai nutraukė kniaukimas. Tai buvo lauke gyvenanti katė, kuriai Vincas davė Kati vardą. „Kis kis kis!“ – švelniai pašaukė. Katė pribėgo prie jo, užšoko jam ant kelių ir pradėjo murkdama meilikauti. „Ar nori valgyti, Kati? – kalbino, lyg katė suprastų jo žodžius. – Aš tuoj!“ Katė vikriai nušoko nuo kelių ir sekdama jį nubėgo iki laukujų namo durų.
Dar ilgai Vincas žiūrėjo į katę, kol ji su pasigardžiavimu krimto savo pusryčius, ir pagalvojo, kad ne namai gyvenime yra svarbiausia…