Atsiprašau, Vėlinių laikas, patylėsiu...

persdirbau?Gal, bet judu pirmyn...(!)

Perskaičiau labai išsamų žibintininko komentarą po madhurijos  eilėraščiu ir pagalvojau.
Išties šių laikų poezija ir aplamai visas menas iškrypsta iš bet kokių standartinių kūrybos rėmų. O ar tai - tokia šių laikų meninės išraiškos tendencija?
Gal būt, surūdijęs vamzdis Vilniuje, kai kam yra kūrybos viršūnė,o Vytis Kaune - praeities menas?
Nekalbu apie tapybą, kur dabar vyrauja abstraktus menas.
Aišku, yra pradžia, yra ir pabaiga.
O kas toliau?
Rašysime, lipdysime, tapysime, vaidinsime ir t.t, bet kaip,
jei mums rūpės tik savirealizacija...

medinėje dažų paletėje,
lino drobės šnarėjime –
įkvėpimas: tapant kalnus,
tekanti saulė     
suakmenėjo.

pamazgos, kurios pilamos komentaruose, bei dienoraščiuose kai kurių autorių,  netinka net kiaulėms...

ty_la
la_ka

manau,kad pralaimėjau:parodykim tikrus savo veidus, lengviau bus bendrauti, bet lieku prie savo ikonėlėje autoportreto. Dėkui, kas atsiliepė.

parodykim tikrus savo veidus, lengviau bus bendrauti

per geltoni pus(lapiai)

Kažkodėl visus, kai jie ateina į rašyką yra nuvertinami(atseit  - žali), nors rašo pakankamai gerai. Prisiminkime save!