The paint cans are empty
I signed the picture  corner
modestly - VŽ

/išėjusiems Anapilin menininkams/

niekas nežino
koks kelias kūrėjo
klupo
suklupo
kėlės
vėl ėjo...

per žodį
per dainą
spalvas
ir per vėją...
žodis užstrigo
-
maldomis išsiliejo

taurė išsipylė ant drobės
gal lapo
atmintis liko
-
prie motinos kapo

žvelgiu į paveikslo
grubią faktūrą -
spygliais išraižytą kryžmą
-
/be/kūno

Dieve, neužmirški manęs, tavęs ir vaikų.
Pažvelk į akis, suteiki ramybę.
Plačiai atverki duris ir leiski įkvėpt gryno oro.   
Įkaliau vinį nepagalvodamas, ar medžiui skauda.
Nukirtau šaką, išdžiovinau lentas, sukaliau karstą,
palaidojau atmintį...

Ne vien tik nakty gali nuramint pasislėpusią sielą. 
Blykstelėjimas lengvai užmirštamas –
giesmėj paukščio.

Medinėj paletėj  – auksinės spalvos,
drobėje spindi gracingas ruduo.
Sąnarius gelia, smilkinius skauda,
senas kaštonas – tarsi piemuo.

Mėnulio lukštas padangėj suiro,
medinis Dievas  išsitraukė vinis.
Kryžius pasviro, suiro betonas –
žodyje liko vienmarškinė rakštis.

Potėpiai aštrūs, trūkčioja mintys,
teptukas vedžioja medžių šakas.
Švilpauja vėjas drevėj įsitaisęs,
tarsi berniūkštis be vieno danties.

Tik – mažas, mažytis gurkšnelis vyno,
stiebas vijoklės – saulės ugny...
Šypsos paletėje rudenio spalvos –
kaip buvo vakar, bus ir rytoj.

Vieversynėje lijo lietus,
Vieversynėje liejosi spalvos.
Ir vėl grįžau į namus,
Toks tyras, it ežero bangos.

Žilis van Gogas išvyksta į tarptautinį plenerą. Visiems rašykams sėkmės! Iki!

Žilis van Gogas išvyksta į plenerą

vienadieni drugy, ko blaškais
tarp erškėtrožių krūmo,
ar nebijai susižeist į spyglius
savo aksominio kūno?

greitai, greitai prabėgs ši diena,
stos naktis - be mėnulio...
vienadienis drugys numirs
nukryžiuotas erškėtrožių krūmo

keberkšt po liepa
varpelyje kamanė
vasara kvepia

poezija yra  lyginama su pavasariu
bet niekas neapsisaugo
nuo  ankstyvo rudens