Tamsos nėra, taip mes vadiname šviesos nebuvimą - pasakė kartą Einšteinas. Bet kodėl aš jaučiu kaip zylės akių kampučiuose vis tolsta, nusinešdamos baltus burbulus, kurie neleido man atsitrenkti į užvertas duris?

Jis vis vien nebus gyvas, net jeigu aš melsiuos.
O melstis nustojau seniai, tada kai jis numirė. Neguodžiu savęs, jog danguj geriau. Žinai, man gera tikriausiai tik čia, tarp penkiolikos sulankstomų kėdučių, užgesusios scenos ir sumigusių teatro rūbų. Priplėkęs aktorių kvapas ir ovacijomis palydėti spektakliai pasmaugė manyje norą vėl kilti, o ir kilti aš jau nebeturiu kur.


Prašau, pavadinkit mane Taute.

Aš daugiau nebesikalbėsiu su tavimi. Nuo šiandien pasveiksiu, pažadu.

Linguojantys plukių žiedeliai
švelniai skambina mano ausimus
nors niekad nemačiau plukių.

Parašyk man elektroninį laišką.
Aš labai noriu, labiau nei ledų.

Po ši tiek nuotykių, paaugliškų nusivylimų, netikros meilės, pragertų naktų, iškrėstų šunybių, vaikinų, barnių su tėvais, pamokų ir dievaž, po šitiek laiko aš vis dar kalbuos su tavim. Klausiu savęs ką veiki ir galvoju, ar vis dar naktimis žaidi pokerį, ar ant tavo šaldytuvo tebėra betvarkė, ar tau dar patinka ilgai nemiegoti, ar ar pagaliau metei tą kolegiją, koks tavo gyvenimas..
Ir žinai, nors jau velniškai daug laiko kalbu su savim, nereikalauju tavęs. Tiesiog ilgiuosi.

Ir vis gi, gera sugrįžti namo.

Jie sako sako sako sako...
VELNIOP ką jie sako, nuo to man NELENGVIAU.

Aš taip myliu gyvenimą,
taip myliu gyvenimą,
jog
net norisi verkti.
Bet aš neverksiu.
Pftu.
Negi Mergaitė į žliūmbą panaši?
Ot
ir ne.

Aš tau rodysiuos ne todėl, kad mane matytum, bet todėl, kad išvystum kaip stipriai tikiu.