Kaip iš to Britnės filmo:
''Aš jau ne mergaitė, bet dar ir ne moteris.''
Tada ir imi galvoti kas tu.
Gliaudyti idealistiškas problemas arba statyti pasaulį vien iš aktyvistų.
Įsivaizduoji, jog bendravimas yra išeitis, net nesusimastydamas ar pats moki bendrauti.
Turbūt kvaila dabar būtų kažką keisti. Juk jei renkamės iš kvailų dalykų, visuomet tenka mažiau kvailesnis.

Nothing found.
Vadinasi Tavęs nebėra.
Gal ir gerai, abu radom savo kelią.

Kūčiukai su pienu, nors dar ne Kalėdos

-Žinai, man pabodo saugot tavo nekaltybę.
Kiekvieną vakarą, rytą, naktį, tu turi būti švari kaip balta spalva.
Ir net tada, kai iš širdgėlos ar pykčio pribraukau mumyse juodų linijų, brūkšnių dėmių, aš vis vien kantriai tave prausiu.
....
-Netylėk, galėtum bent nebūt tokia murzė. Neapsigauk, aš ne tinginys, man visai nesunku tave pora kartų pakišti po kranu, praskalauti, ištrinkti. Bet tie skalbimo milteliai ir minkštiklis yra velnioniškai. Tu nuolatos man aiškini, jog tik Lenor'as nedirgina tavo pluošto.

Teatrališkai, mes gyvenam teatrališkai. Ir nereikia dėl to pykti. Bandykite jūs psichiatrijos ligoninėj 24val per parą..

Mes kaip du saldainių popierėliai

Prašau, pakalbėk su manim.

Atsiverskim naują dienoraščio lapą.
Nagi, įpusėjo ruduo, o kas pasikeitė tavyje? Žmonės lėkė taip greitai, jog menkai įmanoma susigaudyti tarp to kas buvo vakar ir tarp to kas buvo vasarą. Atrodo, jog viskas yra taip gerai pažįstama. Rytinis kavos puodelis, šilta žinutė ir ritmingas žmonių ūžesys.
Praradimai.
Juokinga, išnyko brangiausia ką turėjau. Tikriausia nesaugojau. Vienus veidus keitė kiti. Ir dabar, aš noriu viską pradėti iš naujo. Tiesiog pasakydama: būk mano draugas. Gaila, negaliu.
Ir net jeigu dabar nesijausčiau tokia supančiota tikriausiai net nepastebėčiau kas išėjo, o tokių buvo daug.

Šiandien man sunku kalbėti tad prašau manęs nekalbinti.

Nurimk, prašau. Daugiau neberėk ir nesvaidyk lėkščių iš indaujos.
...
Tai juk buvo kiniškas porcelianas.
...
Šito negaila,jį gavom nemokamai.