Jis vis vien nebus gyvas, net jeigu aš melsiuos.
O melstis nustojau seniai, tada kai jis numirė. Neguodžiu savęs, jog danguj geriau. Žinai, man gera tikriausiai tik čia, tarp penkiolikos sulankstomų kėdučių, užgesusios scenos ir sumigusių teatro rūbų. Priplėkęs aktorių kvapas ir ovacijomis palydėti spektakliai pasmaugė manyje norą vėl kilti, o ir kilti aš jau nebeturiu kur.


Prašau, pavadinkit mane Taute.