He gave the wind my wedding ring.
Anna, telecasteris ir Poe:
I belonged at last to Babylon.

Hegelis nėra toks nesuprantamas, atminus, kokią skaidrumą anksčiau turėjau. Šviesą - saujoj, girioj - viską. Žinau, kad ištrupinsiu vėl visą tinką ir kad jau nieko neturėsiu; girdėsiu Jacquelinos violančelę ir lis.

nueičiau su Rogožinu

šiapus lango; nėra būdų ryte nusileisti iš patalo kreida ir gaisras saldus medi vinys saldžios keliama saldi našta kaip žmogus moteryje esu mėlynbarzdis savo žinioje turįs vieną kambarį mano vonia saugiai užrankinta vonioje sodinu obelis ir šikšnosparnius anot mano buvusiosios viskas saugiai nugenėta saugiai klykia viskas nepasidalinta užturėta aš turėjau gausybę geresnių o tuos nuskyniau tik todėl kad pavogčiau obelie nesuprasi aš aukštai kamiene erat mihi enim meliorum copia illa autem decerpsi tantum ut furarer saldus medi tik sapnuos aš aiškiai įaugus į žemę būkim teisingi gi aiškiai per pusantros kvailystės levituoju ta tikrovė yra tiesos nesakant kažkas panašaus kaip iš aukšto žmonių veidai turėjo kažką panašaus į plaukiančias upes robertai tu musili turi kalbą o kur ją padėjai į ulricho lūpas dieve gink dieve duok nors kartą nuoširdžiai žegnotis dažniniu dažniu o kas tas laikas augustinai aš turėjau gausybę geresnių pavyzdžiui vieną langą vieną menamą kampą trupančią kreidą kietą kumštį moterišką durną kumštuką every street lamp that i pass beats like a fatalistic drum iškart už kartą tiesia nugara žengto žingsnio galiu galėti suklupti nėra negalimo per didelio pernelyg silpno ἐγενόμην τοῖς ἀσθενέσιν ἀσθενής, ἵνα τοὺς ἀσθενεῖς κερδήσω būtent kad laimėčiau silpnuosius aukščiausius ir dar tą lempą dantis šiepiančią oranžinę vilniaus nakties šviesą pabuskite arfa ir kankliai simeonas galimybių plotmėj jau gali mirti o prisiminimai gali išsirausti olas sapnai gali uždegti savo žibintą kur tada būsiu manęs vai nebus aš ant žemuogių pievos saecula saeculorum ar tiesa netiesa kad tiesa gyslota išspręsk aš turiu šiokį tokį rebusą man giliai gerklelėj užstrigo lava quod est sordidum riga quod est aridum sana quod est saucium,
Not the cicada And dry grass singing But sound of water over a rock Where the hermit-thrush sings in the pine trees Drip drop drip drop drop drop drop But there is no water

* mėnuo yra tik šmotelis mano aky kas kad aš žirnis po dangum kaip gyva aš prisiekiu tokio jo nemačius autostradoj lyg take link jūros su mėnesiu kaip kardu virš pat galvos

* neišmatuosiu keistumo kurio būta Jus aplankyti ryte, matyti neseniai prabudusius kambarius, vos įsidegusią žvakę, gracingai plazdantį orą, taip gausiai pailsėjusį pernakt. lauke, iki pat langų liejosi šviesos, per langą jos lūždavo ankstyvu pavasariu. tokios spalvos, jų pilnos akys, Jūsų krebždesys virtuvėje ties priešpiečiais. kai ir aš šitaip užaugsiu, gyvensiu jau visai viena, mano kambariuose oras rytais šoks, vakarais ilsėsis, knygų kambarys (šviesus, kaip Jūsų) glostys akis iki virpulio. kartoju, kad suprasčiau.

* užgniaužiu kvapą ir mano plaučiuos purpuras

R. M.


gaisras visada tylus, jis spragsi naktį, net menką liepsną užžiebdamas tylėjimui. tylu miegot kambary, vis dar galima jausti dūmų kvapą. galva glaudžiu sieną, degusią prieš septynetą metų.

visada pradėdavai nuo žodžio, kaip pradėsi nuo rimties - visa jau kitaip, gi, namai išsausėję, savo audros čia niekad neparnešiu - vėją tarp delnų įsukdavai, dabar visa jau kitaip - tiesia nugara, trumpu žvilgsniu ant grindų manęs sėdima, aš savęs nesakysiu, nieko nekviesiu, mėnuo - ateis, pats grubiais pirštais nuglostys, liks suadyti - krantus, many niekuo nesisiejančius, kiekvienas krantas turi savo upę, savo upės vardą - k m b, dovanota ne vien miros, bet esi balzamuota, lyg niekur nieko - tylus čia sėdėjimas, trumpas žvilgsnis, sausra tvyro ore palei degusią sieną - tavo mylimas visada buvo baltazaras, gal todėl vašku stingsti - dykra kambary, bet kodėl - naktį - kai įsilipu lovon, ten mėnulis, vandens iki kaklo ir sočiai, kodėl save visad apkabinu - tokią - šaltą, kad nukrečia

Talio vanduo


Tavo vanduo - ne tavo.
Andojau,
tai buvo temstančios žaros, apsunkę šaltiniai,
metas, kai leidžiasi saulės ir teka užutėkiais. Buvo
baltosios mirtys, Andojau, už devynių išdžiūvusių jūrų
lagaminai tavo kaulams surinkti. O tavo vardas -
ne tavo - tirštėja sakalo balsas,
Andojau,
esi druska ant savojo kaklo, į vandenį
dūžtantis krantas.

Anapus vaisos įstatymų, sakytų T. S. E., kaitros popietę gulėjau visą nugarą įrežus į skaldą. Už jūsų kiemo, ten, kur negalima eiti, kur tik žuvys troškulį gaudo - sausom akim grįždavau, tuščiom pintinėm, niekada nebuvau geras vaikas. Man galvelę vėjas nuskynė. Aš šalpusnių nesilenkiau. Gal tik išėjus, mama, matysi, jog dabar delnai jų žiedų priaugę, pirštai šiurena. Nuovargis žiedą žiedu liesti. Kad kas dalgeliu ateitų, žolynus nuglostytų.

Ar aš tyliu, jeigu kalbà kal̃ba? 

Søren: „Juk jei kalbėdamas negaliu padaryti taip, kad mane suprastų, tai aš iš tikro ir nekalbu, net jei nenutilčiau dieną naktį.“

Tylėjimas savo ruožtu nėra tas atsakas, kuris naikintų kalbą. Tylėti aš galiu tik tam tikro žodžio akivaizdoje. Kai renkuosi tylą, renkuosi nutylėjimą toje vietoje, kur turėta būti žodžio. Žmogus, niekada neįeisiantis į bekalbę būtį, niekada ir nebus įgalus absoliučiu būdu paneigti kalbą. Tačiau nesitenkindamas ir minėta sąlygine pavienių žodžiu niveliacija, Kierkegaardas ieško būdo, kuriuo galėtų atitolinti kalbos taurę nuo savęs. Toks siekis brėžia aiškią užduotį: ne nutilti priešais kalbos galimybę, o nutildyti pačią kalbą.

Tad paradoksaliu būdu tylėjimas autoriui reiškia ne neišsakymą, o imanentinę kalbos griūtį, įvykdytą, užvertus ją jos pačios žodžių lavina. Kalba savy slepia didžiulį daugį garsų, tad ir baisios disharmonijos galimybę. Genialus Kierkegaardo kalbos įvaldymas ir pasireiškia šios jos prigimties suvoktimi: kalbą jis priverčia kalbėti prieš save, į vieną žmogų suvesdamas daugybę nederančių balsų. Tiek bendras jo kūrinių visetas, tiek pavieniai kūriniai (kaip, pavyzdžiui, „Arba – arba“) savo polifoniškumu neretai pereina į ausį rėžiančius disonansus. Tačiau tik pasitelkęs šią kakofoniją, slypinčią pačioje kalboje, Kierkegaardas gali ją nutildyti. Jo autorystės tyla, savaime suprantama, grubi ir kai kuriais atvejais net daug garsesnė už pačią kalbą, tačiau tik šitaip ji gali ją uždengti. Tyla esti tik tada, kai ji girdima; girdima - tik kai perrėkia kalbą. 

***

Esamybe, tikrove nesitenkinantis individas perteklingai generuoja paralelines tikroves. Tai vadinama kūryba.

Valia galiai kaip valiojimas link pertekliaus yra estetinis (ne jutimiškai, o kūrybiškai) geismas ir šia prasme ji yra siekis kurti netikrovę, netikrovių daugį, kuris kaip itin tankiai suręstas tinklas, tikimasi, tikrovę pilnai uždengs.

***

Tavo kvailybė, Gintare; tiki žodžiu ir tuo, kad žodis nenurodo į nieką.
Galiu kalbėti bet ką. Pradėti nuo bet ko. Sakau ne tai, ką galvoju. Kalbu tam, kad privesčiau kalbą iki negalimybės. Išsisemsi?

***

Einu upės. Tik sumerksiu kojas ir jau niekas neras. Žirnio, iš burnos iškritusio.

Kadaise Monet išbraidė visą mano pievą, kol miegojau. Turėjau jo vandens mėlynumo suknelę ir kai sukako septyneri metai, begėdiškai skaudžiai ją išaugau. Ką tai reiškia? Nebebus jau kopėčių, sūpynės niekada taip nebeneš, nebeturėsiu tokio mėlynumo, mano Minija - drumzlės, plaukai nebeglostys pečių, nebebūsiu jazminas. Kodėl mane įvietinai Saint-Lazare? Manei, nesuprasiu? Juk aš žinau, kad anksčiau ar vėliau nusiveši mane į Peterburgą. Rymosiu ant tavo peties, Monet, ir labai stipriai tylėsiu: juk pasirinkau sausrą, karštį, juk tavo akys raibuliuos nuo sproginėjančio oro. Dulkės keliasi nuo seno parko suolų. Ir čia nėra drėgmės po trakiniu klevu. Nėra lapų nuskinti tiems, kurie atmena ir atgyja.

Iš rankų išsisunkė visas aliejinių dažų kvapas – drobių nėra, drobėmis dabar jau galvą dengiu.

Kaip tai atrodo diskursyviai? Kai truputį bandau būti, renkuosi jazminą, nostalgišką negalėjimą grįžti į save kaip vaiką. Bet tik todėl, kad jūs šalia. Mano gerklų gegutės anksčiau vis kukuodavo, kaip negera būt moterim, kad nebūsiu, nebūsiu. Bet gegutės tos tik prieš kitus taip krykščia. Kol jiems moteris – žodis mažybinis, kol į vieną suliejamas visas galimas trapumas, birumas – pastelės, proto, tol spyriosiuos, kojele į grindis mušiuos, pyksiu. Tol nuo kalno kamuoliuku ridensiuos. Tol ir mano šviesos bus vaiko jazminas – liūdnaus džiugumo bei krykštavimo, kokio moteris sau leisti jau negali. Aš po patalais neišnykstu, rytais neatgyju. Esu moteris tiek, kiek gebu sodriai išbūti kiekvieną naktį, kiek rega mėnulį nuglostau, kiek dar galiu tylėti. Net jei piktai – žodžius nurydama.

Žinau, kad net brangiems mano
mano vaikas kartais neskanus.
Kuo galiu padėti? Užsimesiu pora klosčių daugiau,
lūpas nuspalvinsiu, bet vis tiek ta pačia gegute kukuosiu.
Iki kol naktį
viena
jau savimi
ant palangės prisėsiu.