Tokių neatsakytų didžiai svarbių klausimų tada buvo šimtai. Jie tvyrojo ore, jie degė po kojomis.

R. M.


gaisras visada tylus, jis spragsi naktį, net menką liepsną užžiebdamas tylėjimui. tylu miegot kambary, vis dar galima jausti dūmų kvapą. galva glaudžiu sieną, degusią prieš septynetą metų.

visada pradėdavai nuo žodžio, kaip pradėsi nuo rimties - visa jau kitaip, gi, namai išsausėję, savo audros čia niekad neparnešiu - vėją tarp delnų įsukdavai, dabar visa jau kitaip - tiesia nugara, trumpu žvilgsniu ant grindų manęs sėdima, aš savęs nesakysiu, nieko nekviesiu, mėnuo - ateis, pats grubiais pirštais nuglostys, liks suadyti - krantus, many niekuo nesisiejančius, kiekvienas krantas turi savo upę, savo upės vardą - k m b, dovanota ne vien miros, bet esi balzamuota, lyg niekur nieko - tylus čia sėdėjimas, trumpas žvilgsnis, sausra tvyro ore palei degusią sieną - tavo mylimas visada buvo baltazaras, gal todėl vašku stingsti - dykra kambary, bet kodėl - naktį - kai įsilipu lovon, ten mėnulis, vandens iki kaklo ir sočiai, kodėl save visad apkabinu - tokią - šaltą, kad nukrečia