Vesk taku, kuris pasiduoda,
Nuduok tamsą, pritildyki paukštį
Tavo gerklėj, tavo gerklėj - nors
taip paprasta - naktų tūkstantis skamba.

Aš esu piemuo.
Banda yra mano mintys,
O mano mintys yra mano jausmai.
Aš galvoju kaip mano akys ir ausys,
Kaip mano rankos ir kojos,
Kaip mano nosis ir burna.

Galvoti apie gėlę reiškia ją matyti ir užuosti,
O suvalgyti vaisių reiškia suvokti jo prasmę.

Štai kodėl kaitrią dieną,
Kuria aš taip mėgaujuos,
Liūdnas
Išsitiesiu visu ūgiu žolėje,
Užmerkiu karščiuojančius vokus, -
Juntu realybę visu savo kūnu,
Žinau tiesą ir esu laimingas.

Kartais tai tebūna šviesa, labai paprasta, lygiai tokia, kokią seniai praėjusiais metais matydavau ankstų vasaros rytą. Arba juokingas lengvumas šeštąseptintą ryto dviračiu aplėkt savo miestelį. Dabar yra taip, kad mano pilkumas nebegrįžta. Girdžiu Glassą, o jis negrįžta. Gandis, fakelai sėsta visur vidun, kutena, bet jie nepareina; esu ta, kuri žengia žingsnį, ateina. Ķažkada jau sakiau, kad visas duris rakinu pati.
Ko dar trūksta? Bus laikas, išmoksiu išmesti šaltą šypseną. Nesikeisiu. Vaidinsiu tvarką galvoj. Turėsiu lengvus batus. Bijau labai lengvų batų. Fiksuosiu rankų judesius. Visko bus mažai. Man nieko nereikia, vis viena nepasisotinsiu, jums irgi nereikia nieko. Ir niekam daugiau nepasakosiu apie tai, kiek tveria tikrumas, ką turiu omeny sakydama "gegutė" ir ties kuriuo tašku prasilenkia žydų kilmės religinė bei antikinė paradigmos (taškas labai menkas).
Po tavo rankų man kaip ir nieko nereikia. Visviena jose atsiras kalbos ir apie taškus, ir gegutes, ir Glassą, ir šviesą. Kartu viskas dingsta, nelieka nieko, ką užfiksavau, ką nustačiau ir kuo jau buvau surambėjusi. Po visko lieka įspaudas, kad mano rankų nebuvo, buvau rankose. Net nebejaučiu, kad nebėra pilka, o miegas vis viena, būna, ateina.

kalba pati plūsta, ir tuo blogiau jai, jei turi atsižvelgt į klausantį. Pirmąkart, kai bandžiau įsivaizduoti save iš šalies, buvau berods keturiolikos, ėjau iš mokyklos namo, mano megztinis buvo tamsiai raudonas, plaukai supinti, regėjimas dar geras. Tuomet tai buvo žaidimas - jei dabar matyčiau to arba ano akimis, ką savyje matyčiau? Ogi po tiekos metų matyti anei žaisti nebereikia. Būna, įsijungiu "save iš šalies". Dargi kalbu arba bet kam (su kuo galiu tik kalbėti, ne kalbėtis), arba į kvailas, reto oro erdves, kur, manau, niekas neskaito, nors - vėlgi - niekas nėra ir uždara. Nusileidžiu kaip objektyvacija. Tuo labiau, kad ir čia visada žiūriu, kažkieno akis įsistačiusi. Savo teksto nepažįstu. Raiška jau sava dirbtinumu. O ir įdomu jau daugmaž tik viena - o kaip aš save pažinčiau, jei regėjimo ir nebūčiau turėjus? Implicitiškai neįsistatyčiau svetimos akies. Nežinočiau ir kaip mano akis atrodo, ir kaip iš akies žiūrėti į akį. Nepažįstu ir dabar savo akių. Porą kartų pamačiusi žmogų nusipurčiau. Supratimas, kad iš akių mes panašūs, atėjo tik vėliau.

Seniai nemačiau mėnulio, užtat viduj jis sirpsta. Reikia, kad naktis būtų tvanki, karšta, reikia tokią naktį išeiti ir žinoti, kad jei ne aš pati sau, tai man niekas. Ir kad visa dėl manęs nesvarbu, kojos laikinai ant žemės, o ta žemė trenkia tokiu stipriu kvapu, vaisingumas be galo, jei ne aš, bet kas kita, galbūt šeivamedžio liudijimas bus toks pats. Arba kad šaltu lietum mane sulytų. Gražus vardas Elena. O aš grįšiu, apsirengsiu juodai, minty turėsiu visą žalumą, sodrų, kad net geltoną ir labai ramiai nueisiu į filharmoniją, nematydama skirtumo tarp lyjančio lauko ir tų laiptų, to klegesio, svarbos sau, grožio. Atsinešu kvapą, lyju.

Išties einu miego. Šviesiai margi patalai, su kuriais namuos nesiskiriu. Greta pianinas, kas svarbiausia. Ant jo Magnificat, ištrauktas iš savo vietos tarp knygų. Bibliotekinis nemėgstamo violeto megztinis, pasvertas ant kėdės. Nukrautas stalas. Vakar po tiekos laiko suderinta gitara. Žalias kvapas, salsvas kvapas, dvigubai žalias kvapas. Iš naujo atgyjantis granatas. Ant palangės rožinis. Tašelėj - brangus, mylimas, kažkiek dar svetimas. Ant metalofono dvi avys, netikros. Šąla kojos. Džiūva plaukai, dar salsviau kvepia plaukų aliejus. Galvoj trumpas Augustino tekstas. Apsikamšysiu, po valandos, tikėtina, užmigsiu. Kažkas į tai irgi žiūri iš šalies.

paukštis paukščiui
negieda.

jei giedočiau,
tokią giesmę giedočiau;
kad jau negiedu,
tai iš springimo:
prieš tavo paukštį, paukšteli,
prieš jo gražumą ir giesmę
man kraujas senka, gyvuolis
šąla. privalgiau ir prilesiau
tavo pluksnos ir vardo.
tavo plunksnos privalgiau,
tavo vardo prilesiau,
gerklas uždariau
minėtai pilnatvei.

kad galėčiau pragyst,
tai pragysčiau nedelsdams
ir visa paukščio esybe patvirtinčiau
dalykų padėtį:
paukščiui paukštis
negieda,
tik sklendžia bei

pokšteli.
iš lūpų iškrenta garsas.
paukšti neištartas,
ištartas paukšti, iš
burnos išsprūdęs, paukšti
paukščių,
teneliesiu tavo vardo –
dykagerklio, dulsvo liaudiško
šovinio; paukščio vardu
vardą nešu
kaip mirtį paukščiui.

nešu pilką krikščionišką
ir pamirštą širdišką.
blankią širdį nešu
dangui neatmint.

štai jis, kuris atlekia.
tiesiai prieš mane jo akis.
sparnas lūžta,
tiesiai prieš mane jo akis.
ir štai ta akis,
mirtį žvairuojanti.

brangus
mano,

-------------------------------------------

metas susmilkti yra metas, kai viskas
tampa aišku. aš tau atveriu savo sausą akį,
užtvirtinu linktelėjimą, užčiaupiu snapą
iš širdies
bei labai krikščioniškai.

mano paukšti paukščių,
dėlei vėjo krypties ir dėl debesio,
dėlei maloningo alyvos žydėjimo,
tu jau atleki, tai
atlėk tyliai.

apačioj
spiečius jų.
anei vienas negieda.

jau kad atleki, paukšti, tai, prašau,
pritildyki sparną,
kad būtų iš mūsų
labai dailus dūmas,
kad stulpu kiltų į mėsesio žiaunas
ir kad nakčiai gardu būt kvėpuoti.

Labai paprasta viskas. Skliautas gerokai per ankštas; staiga supurto dusulys nuo oranžinių šviesų, jos gula visaip tiesiai, visaip išilgai, net iš tamsaus užnugario į akį, uoslę, miegą, vangiai šylančią ranką, svaigstančią galvą, sunkią mintį, mėlyną dūšią, dešinio kelio girnas. Offertoire. Jisai žiūri iš priekio, tiesiai iš, labai. Ir nieko. Viskas šviečia oranžu ir negyva. Reikia, kad po skliautu būt vietos mėnuliui. Dar reikia šalčio įkvėpt, dulkių, nusilenkt, uost, paliest, pažiūrėti ir nedrįsti pažiūrėti, darkart nusilenkt, kartoti. Grįžtu ir noriu nusipurtyti visą tą šleikštų oranžą, krist ant grindinio, labai stipriai mylėt, veidu tiesiai į grindinį; kiek lapų, kaip šlapia. Tą mėlyną, kai jau nieko nebematau, sapnuosiu, kai nebeateis miegas. Man turi būti šalta. Dieną - kad rankas geltų, naktį - kad prie atviro lango miegančią į kamuolį sutrauktų. Trūksta tik kantrybės, vieną rytą prabusiu švytėdama.
Atiduočiau ranką už Faure. Kad taptų viskam viskuo. Aš gyvenu, bet nebe aš. Luceat, luceat.

Žinau, kaip atrodau, kai žinau, ką kalbu.

Prieš vos daugiau nei mėnesį gulėjau ant pakilimo tako. Pagaliau nugara gali ilsėti, akys ilsėti, šypsausi, daugiau nieko nereikia, labai paprasta, lux perpetua.

Iškovojau gerą kovą, baigiau bėgimą stačia galva, bet nuleistom akim ir labai tiesiai į sieną. Nesu akla, man tik patogu nematyti, nunarinti akis, išlaikyt orumą. Tariuosi, kad žvilgsnio kryptis gali atskirti mane nuo mano savigarbos. Šuns akys, kažkada išgirdau. Sąžinė yra žodyje, kai jis neištartas. Kai užlaikytas, nurytas, žodis, kuriuo užspringta. Dar žodis, kuris parašytas. Žodis, kuris parašytas. Žodis, kuris parašytas. Kuris yra žiburys. Ir šviesa mano keliui nušviest.
Man labai šviesu viduj. Žinau, kad nieko nenoriu, kad noriu, kad akys nenori, kad akys niekada nepasisotins ir ausys niekada neprisipildys tuo, ką girdi. Žodį, kuris, žiburys, uždengtas, nušviest. Tavo akys, akys. Ką aš galvoju. Galvoju žodį, sakau garsą, žiūriu savim, sakausi nesanti. Yra žiburys. Esu, kuri iškovojau. Išsaugojau, išsaugojau, pražiūrėjau jas, nunarinau, niekada į tave nepažvelgiau, vis žiūrėjau, žiūrėjau, akys, akys. Šviesu, o kur, -aš esu čia, štai-, nepasakyčiau.

Sidabrinis, liepa, lyja namie, už manęs. Už savęs palikau viską, kad niekuo nesekčiau, kad naktį kelčiau ir krisčiau po kojom, neišpažinčiau ir neatsižadėčiau, nemąstyčiau, tik grįžčiau būti už nieko dukrą, dėl nieko grįžčiau.
Sidabrinis ant tavo liežuvio tirpsta. P. C.

nors lig pašaknų nutirpus, yra tai, kas grąžina kojas
abi ir
nenustygstančias

mano pilka
tiek, kad šypsaus.
ir nejaučiu, ir šoku.

nors lig pašaknų nutirpus, yra tai, kas grąžina kojas
abi ir
nenustygtančias

mano pilka
tiek, kad šypsaus.
ir nejaučiu, ir šoku.