tenai mudu sėdėsim, tu akmenim žaisi, aš ožiukus valgydinsiu,

bus patys geriausi pietūs - akmuo, aš, tu ir ožiukas
neturėsim, ką valgyt, ir tas neturėjimas bus
ant languotos staltiesės, nes taip Dievas išrūpins.

iki tol tu lauk, valgydink ožiukus, aš pažadu, kad labai
skubėsiu. o tada jau mudu sėdėsim,
tu akmenim žaisi, aš akis pražiūrėsiu, ožiukai valgys.

kokia gi aš grįšiu nuskurdus akys sulopytos seniai
ne sava dvasia kvėpuojanti neparnešiu šviesos maišas
skylėtas lūpos sučiauptos

nenoriu duoti žiedas saujoj kumštis
užgniaužtas net miegant

kodėl
glostymas tavo toks pats

teka palei nerį žalias trolis,
už žmogaus rankovės, kuo stipriau,
o rankovėj žvirblis spurda.

ilga pieva gali
būti tik geltona, kai tave vejasi
ir matai debesį - tai ir yra
atstumas.