atiduodu

* mėnuo yra tik šmotelis mano aky kas kad aš žirnis po dangum kaip gyva aš prisiekiu tokio jo nemačius autostradoj lyg take link jūros su mėnesiu kaip kardu virš pat galvos

* neišmatuosiu keistumo kurio būta Jus aplankyti ryte, matyti neseniai prabudusius kambarius, vos įsidegusią žvakę, gracingai plazdantį orą, taip gausiai pailsėjusį pernakt. lauke, iki pat langų liejosi šviesos, per langą jos lūždavo ankstyvu pavasariu. tokios spalvos, jų pilnos akys, Jūsų krebždesys virtuvėje ties priešpiečiais. kai ir aš šitaip užaugsiu, gyvensiu jau visai viena, mano kambariuose oras rytais šoks, vakarais ilsėsis, knygų kambarys (šviesus, kaip Jūsų) glostys akis iki virpulio. kartoju, kad suprasčiau.

* užgniaužiu kvapą ir mano plaučiuos purpuras