nesantis, virpantis
miestas, ligi skausmo nenaujas, primenąs žvilgsnį, žvligąs, cypiantis
žaislo vidus su katedrom, rotušėm, vėluojančių traukinių laikinosios stotys, ir ta akis užsiuvusi sepija,
po karo likęs portretas, atomais miegąs, kaip ir aš, kaip ir visas tas miestas, cypiantis, trūkčiojantis, virpąs,
užvirtęs lipniais laikrodžių krašteliais, ir neįleidęs manęs į namus - sėdžiu
muzikinio teatro foje -

tiksiu.



kažkuris 2009 -ųjų sausio sekmadienis

mano klajonės po miestą
niekada nesibaigs
niekada nesibaigs šitas ruduo
su rūdijančiais užraktais
su desperatiškom draugystėm
su skersgatvių burtais

grėsmingai dunkso
hermetiška lifto dėžė
mėnesienoje tarp dangaus ir žemės

gal pelė iš restauruojamo namo
pagaliau suras mano laikiną būstą
ir aplenks valanda
susitikti su savim

ir metų metais neparašomas
eilėraštis apie namus
bus gražiausias mano eilėraštis



-
-
-


Danutė Paulauskaitė

René-Guy Cadou


Tas kuris atsitiktinai įeina į poeto namus
Nežino kad baldai turi jam galią
Kad kiekvienas medžio mazgas slepia savy daug daugiau
Paukščių klyksmo nei bet kuri miško širdis
Užtenka tik kad lempa apnuogintų savo lyg moters kaklą
Vakarui artinantis priešais nulakuotą kampą
Kad staiga išlaisvintų tūkstančius avilių gyventojų
Ir šviežios duonos žydinčių vyšnių kvapą
Nes tokia yra šios vienumos laimė
Kurią visiškai paprasta rankos glamonė
Vėl suteikia šiems dideliems juodiems ir tylintiems baldams
Medžio lengvumas ryte.



Iš prancūzų kalbos vertė Tomas Taškauskas

"Svaiginsimės. Tą vasarą. Kai rajonų dykvietėse, tuščiavietėse ir kosminės vienatvės žaizdre išvysim švytint elektros stulpus, ir švilpiant traukiams eisim aukštais žiogynais, ir viskas boluos, čirps ir vaidensis..O tai bus laikas....plombyro, šalto ežero, kvapnių sakų, belaikio sapnavimo. Dulkėtuose didmiesčiuose skambant fortepijonui, devynioliktojo amžiaus name.. ir laikas vaidensis lyg savas, ir laike bus išrašytas visas tamsumas. ir visa švytinti sepija."



kas kartu?

http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3228

ne - mes


degant sakams liūtyje viskas primena
tą liguistą dvelkimą. tai paukščių mirtis
pavėlavus išsnigti laike. aš jau netikiu
paukščių mirtim. Ir kadruotėj įstrigusiu
furgonu su tūkstančiais vaisių, jie dar grįš
pavėlavę ir švies,
ir lankysis tuščiuos namuos. Ir nebus
svetimų sentimentų.
mūsų liūtys galbūt nepasveiks,
Ir nebus jokio metų sudie.

mes visi pavėluosim. galiausiai,
net užmiršim vaidentis. angelai
apsinuodys nuo gėlo vandens.
ir fontanai transliuos degimą
visą neiginį mes. taip laukiu
gėlių mirties - -

03 13


-
-
-

Ir visuomet lieka upės
baisiai skaidrios. Aš nuo jų
atminties netenku viso pulso. Prisimindamos
jos nelieka. tveria tiltus ir mirtį,
ir rudenį laiškus
mūsų judesiui kartą užlieti
nebūdinga pasauliui trauka
o tas rytas ir liūno žvakės, ir
porcelianas, nuvytęs ant karsto.


03 13


bastytis, visus pusiaužiemius pusiau kirsti.
kūdros, ledai, galerijos. kas pasauly išlieka
tokiais kvėpimais. paskui jau užmigus
stebėt apmusijusias lempas. namų ruduo, paskutinis
stinta

[i/03 14[/i]


ir mano namai palikę
vaidentis tamsioj lygumoj, kur gyvsidabris
nejuoduoja ir nealpsta dangus nuo tvankumo
tik namus – raketas išverčia
mes jau kylam.  ten kur mūsų niekas nelaukia
ir nėra nelygumų. tik pasivaidenančios lygumos
su daugybe smulkių daugiaaukščių
sningant daiktais


03 15

mes palikome mus ant kranto,
su tuščia, balzgana stikline,
tegu miestai čia mus išardo
ir vėl surenka mirt sapne,

kur mes rasim apleistą dangų
su pažyrančiais miestu daiktais,
jie dar lūš atspindžiais ant rankų,
bet galiausiai ir mus apleis,

mes tik jusim, kaip erdvės trupa
už į mus panašių erdvių
į tą pilną kristalų upę -
spindulingi daiktai, be jų

likę aikštėse, eterio mieste
gersim mirusio laiko pulsą
ir įkvėpsim Erdvių paliestą
dulkėm almančio ryto alsą.

“Žvelgk, gimė ir sapnuoja” Rilkė



šito laiko nebuvo
tūkstančiai erdvių rikiavosi ir viena kitą supo.
dūmai, šaltis, saulė ir traukiniai.
paros, pasivaidenančios tarp stočių.
veidrodiniai miestai, paranojiškas
atspindžių ruduo.

- - - -

Vienatvė kartais panaši į rytą.
Koks tuščias krantas aušdavo širdy.
Rytiniai vandenys, kur švelniai grimzta
šešėliai gluosnių, buvo sunkesni

už mūsų rankų rudenį... Netyčia
šviesi vienatvė įteka į kitą,
taip būna rudenio auksinį rytą,
auksiniai vandenys vieni vieni


Rimas Burokas

Kokia švelni, kokia žydra tamsa
pavasarį pas vienišus ateina
mieli šešėliai, marių seną dainą
širdis, kaip langas vėjams, atvira

kartoja tamsoje be galo tyliai.
Daiktai iš kambario pakyla,
seni paveikslai, skraidantys po parką
tarp medžių sulapojusių, jie verkia

mieli šešėliai, glamonėkit veidą,
jis sutemoj išplaukia iš paveikslo,
su lapais ir su vandeniu jis žaidžia.
Mieli šešėliai, glamonėkit veidą.


Rimas Burokas