tik nuodieniai (nuo dienų) - - -

ne - mes


degant sakams liūtyje viskas primena
tą liguistą dvelkimą. tai paukščių mirtis
pavėlavus išsnigti laike. aš jau netikiu
paukščių mirtim. Ir kadruotėj įstrigusiu
furgonu su tūkstančiais vaisių, jie dar grįš
pavėlavę ir švies,
ir lankysis tuščiuos namuos. Ir nebus
svetimų sentimentų.
mūsų liūtys galbūt nepasveiks,
Ir nebus jokio metų sudie.

mes visi pavėluosim. galiausiai,
net užmiršim vaidentis. angelai
apsinuodys nuo gėlo vandens.
ir fontanai transliuos degimą
visą neiginį mes. taip laukiu
gėlių mirties - -

03 13


-
-
-

Ir visuomet lieka upės
baisiai skaidrios. Aš nuo jų
atminties netenku viso pulso. Prisimindamos
jos nelieka. tveria tiltus ir mirtį,
ir rudenį laiškus
mūsų judesiui kartą užlieti
nebūdinga pasauliui trauka
o tas rytas ir liūno žvakės, ir
porcelianas, nuvytęs ant karsto.


03 13


bastytis, visus pusiaužiemius pusiau kirsti.
kūdros, ledai, galerijos. kas pasauly išlieka
tokiais kvėpimais. paskui jau užmigus
stebėt apmusijusias lempas. namų ruduo, paskutinis
stinta

[i/03 14[/i]


ir mano namai palikę
vaidentis tamsioj lygumoj, kur gyvsidabris
nejuoduoja ir nealpsta dangus nuo tvankumo
tik namus – raketas išverčia
mes jau kylam.  ten kur mūsų niekas nelaukia
ir nėra nelygumų. tik pasivaidenančios lygumos
su daugybe smulkių daugiaaukščių
sningant daiktais


03 15