Kokia švelni, kokia žydra tamsa
pavasarį pas vienišus ateina
mieli šešėliai, marių seną dainą
širdis, kaip langas vėjams, atvira

kartoja tamsoje be galo tyliai.
Daiktai iš kambario pakyla,
seni paveikslai, skraidantys po parką
tarp medžių sulapojusių, jie verkia

mieli šešėliai, glamonėkit veidą,
jis sutemoj išplaukia iš paveikslo,
su lapais ir su vandeniu jis žaidžia.
Mieli šešėliai, glamonėkit veidą.


Rimas Burokas