„Sustok, akimirka žavinga...“,
Na, bent tada, kai laime sninga,
Kai byra obelų žiedai,
Kai skamba ilgesiu rytai,
Kai saulė mylimo žvilgsniu
Dar pilsto meilę iš delnų...
Kol vakaro ilgi šešėliai
Nelanko mūsų sielos vėlei...
„Sustok, akimirka“, palauk,
Į praeitį dar nenuplauk!
Aš dar nespėjau laimės atsigerti,
Šaltinio to dar neradau ir veltui
Blaškaus gyvenime nuo vieno krašto iki kito.
Ryte skubu link vakaro, o vakare link ryto...
Sustok, akimirka, palauk nebesuspėju...
Pro šalį ūžauja jaunystės vėjai ...
„Sustok, akimirka“, akimirkai sustok dar!

Tu parašei man laišką,
Nei ženklo, nei raidės...
Po sielą vėjai vaikšto,
Žinojai, jog skaudės.

Gal aš ne taip rašau tau?
Gal tu nesupratai?
Pasiuntęs tuščią laišką,
Kirviu lyg nukirtai.

Žinau, kad žodžių meistras
Aš prastas iš tiesų,
Bet tavo tuščias laiškas
Aiškiausias iš visų.

Daugiau neberašysiu,
Pavargo pirštai jau.
Klaidų neištaisysiu,
Naujų nebebijau...

Tamsu, nyku manoj širdy,
Tik viena kamarėlė šviesi.
Pasakyk, pasakyk, kas esi,
Kad susitinkam ilgesy?

Ar tu - dvasia, ar tu - žmogus,
Tačiau, žinok, esi brangus.
Tai tu pakurstai man svajas
Ir aš paleidžiu laisvėn jas...

Tai tu eiliuoji man žodžius,
Išnyksi - ašaros nedžius.
Tu - tas, kur manyje, kur viduje,
Dar pasilik, vėl susitiksim dainoje.

Liūdesį nuvijo draugai. Gera juos turėti...

Plaukai, ir akys, ir jausmai pakeičia spalvą, bet aš einu gyvenimo keliu iškelta galva.

Laikas miegoti
Poteriai sukalbėti
Viskas nubraukta

Galvoju ir galvoju....Ir galo nėra tam galvojimui, net sapne galvoju... Bėda tikra su tuo galvojimu, bet ne su galva.