Sustok, akimirka

„Sustok, akimirka žavinga...“,
Na, bent tada, kai laime sninga,
Kai byra obelų žiedai,
Kai skamba ilgesiu rytai,
Kai saulė mylimo žvilgsniu
Dar pilsto meilę iš delnų...
Kol vakaro ilgi šešėliai
Nelanko mūsų sielos vėlei...
„Sustok, akimirka“, palauk,
Į praeitį dar nenuplauk!
Aš dar nespėjau laimės atsigerti,
Šaltinio to dar neradau ir veltui
Blaškaus gyvenime nuo vieno krašto iki kito.
Ryte skubu link vakaro, o vakare link ryto...
Sustok, akimirka, palauk nebesuspėju...
Pro šalį ūžauja jaunystės vėjai ...
„Sustok, akimirka“, akimirkai sustok dar!