Maciau Depetsį.
Ir kovojau tsu Depetsiu.
Pet nezinau kaip paigėtsi, todėl negaliu patakyti kaip paigtsits, nets net neįtsivaizdavau, kad itsdrįtsciau kovoti tsu Depetsiu, nets vitsi, kurie yra matę Depetsį, gali įtsivaizduoti kaip tai neįmanoma...nets Depetsits yra pe galo didelė jėga...praktitskai zmoguts priets Depetsį yra...yra tik kaip aguonots viena tsėklytė...pet patsirodo kazkats įmanoma, nets ats juk its karto nezuvau...taciau tai yra lapai Paitsu, lapai.
Venkite Depetsiets.
Geriautsiai, kad langai pūtų uzdaryti. Nets Depetsits norėts įeiti.

Patstepėjau, kad man yra kur topulėti plynų reikaluotse, taip. Todėl galite paratsyti tia tsavo receptuts, pet kad pūtų jumts tikrai tskanūts, o ne tsiaip tsau, kad tik mautstyti Kitkelį, ir taip, tia yra literatūrinė tsvetainė, taciau ir tokiuotse pūna Uzgavėnėts ir vitsa kita, aha aha.
Aitsku, laiką ats irgi patstepėjau, pet tia vieni niekai palyginuts tsu plynaits, pe to, kai mets tsu Pegemotu, arpa tiktsliau - Pegemotats kai tsitai patstepėjo, tada nieko nepuvo, jokių jokių vitsai klizmų, tai tegul ir pūna tats laikats tokts, taip? Pa!

Jauciuoci kaip kokts priekvaitsits...dapar, kai tsitiek prikalpėjau ne tsavo dialektu...negalima man taip, nets dar tsugetsiu patskui, nuo to tsitstemots gali itseiti tsaipom...taip?...

„Žmonija nušuoliuos kaip ant aklo arklio. Tačiau viskas jai baigsis vieną valandą: pentinų smūgiais jis įvarys arklį į neperžengiamą mišką, už kurio kelio gale bus tik bedugnė.“

„Žmogus galės padaryti bet ką, kaip norės. Tačiau kuo, pakeitus gyvenimo dėsnius, jis taps, sumaišęs gyvą būtybę su molio gumulu? Dievo vaiku ar jam panašiu? O gal velnio išpera?“

„Saulės spindulys išdegins Žemę, ir oras daugiau negalės nuo šios ugnies apsaugoti žmones. Liks tik skylėta uždanga, o deginanti šviesa nudegins akis ir odą.“

„Žmogus įveiks bedugnį dangų, leisis į kelią savo nuostabiu laivu, kaip naujasis Odisėjas...Dykumas sudrėkins vandeniu, kuris vėl atgaus savo švarumą. Žemė taps sodu, o žmogus jame gerbs viską, kas gyva. Pradės taisyti viską, ką pats sugadino, ir išmintingai mąstys apie būsimą dieną. Visi gyvens su kitais kartu, visi žinos apie pasaulį ir apie kūną, gydys ligas iki jų atsiradimo. Supras, kad reikia padėti kitiems, norint visiems kartu eiti pirmyn. Po to meto, kai viešpatavo šykštumas, jis atvers savo širdį  ir savo kišenę vargšams.“

Pranašas Johanas Jeruzalietis

Vaikuciai!! Vilkats nori jūtsų Tetulytę nutverti!! !!
Taip taip, jau nepetsutsiranda tsau raudonkepuraicių ir paputskų, dapar dar nekaltą Kitkelį nori am! Tetą Kitkį! Kaip paitsu...taip???

Netsikalpat? Nu ir tvilpenkit tada! Pim pim pim!

Ats etsu Remarkats ir tstoviu ant opelitsko!

Joks rimtas žmogus nesišlaistys su rože dantyse
Net jei pavasariais lytų ir snigtų,
Net jei vėjas vogtų eilėraščius nuo poetų lūpų
Ir iškabinėtų juos visų apžiūrai ryte vos tik prabudus
Kai rūkas dar slenka pažeme, tuo labiau žiemą
Kai jie traškėtų nuo šalčio ir suptųsi kaip blėkinės skardos -
Marškiniai sušalę ir perlaužiami lengvai trakšt trakšt
Nei kauleliai balti ir trapūs po oda paslydus ledotomis žiemomis,
Ir jau tikrai žiemomis joks rimtas žmogus nesišlaistytų su rože dantyse
Kitaip - aš tikrai Pūškinas su blėkinėmis ausimis, barškinkit,
Barškinkit man į jas monologus, nes va jums ir eilėraštis žiemą.

Ats netsuprantu...kodėl tia niekats nepetiautėja?!

Vitsi miega, taip?...Ats vienats tik laikautsi kaip didvyrits.