Nesuprantu,kaip rašantis šiuolaikinę beleberdinę rašliavėlę drįsta kiauksėti prieš tikrą poeziją?
Pamėto kelis žodžius laiptais, tokie patys pavertina ir "genijus" jau "aiškina".
Mažas dar prieš mane,kirmine.

Pasenusios Liepsnojančios Žirafos ilgai stovi liūdnos, išsirikiavusios eilėmis, po lietumi, kol virsta Rūkstančiais Begemotais.

Pasenę Liepsnojančios Žirafos ilgai stovi liūdnos, išsirikiavusios eilėmis, po lietumi, kol virsta Rūkstančiais Begemotais.

Kviečiu poetą pas poetą


išvirsiu riebią košę iš kasdieniškų eilių
įdėsiu ten metaforų, kad elipsėm garuotų
pagardinsiu švelniai saldžiu  sacharinu
bei šimtgramiu eiliuotų anekdotų

poetą kviesiu „grafomaniškų“ pietų
įpilsiu haiku į šablonišką taurelę
ir dar desertui dainą graudulio kuriu –
nubrauksim ašarą popiet sentimentalią

Tostas


Mes su vakaru šiuo susikibę parankėn išėjom,
Kad nevaikiškam parke išgriauti visas rodykles,
Sudainuot vilko partiją tragikomedijoj „ Vėjas“
Ir ant kioskų sienelių palikt iškalbingąjį „mes“.
Kad dar sykį  , dar sykį - tegu paskutinįjį sykį
Netikėt pranašais – visažinančiais ir negaiviais
Bei išgerti midaus –jo truputis iš prieškario liko –
Ir už tuos, kurie šiąnakt į parką pašėlt neateis.

Beprotiškai iš proto nuprotėjau –
Kalbu keista emocijų kalba,
Vaizduočiau liūdną meilės epopėją,
Bet jų tokių gal tūkstančiai, beje...
Kiek nuskriaustų nemylimų panosėj
Ir išraudotų priesaikom laiškų,
Man norisi gerokai išsikosėt
Ar prisijuokti iki traukulių.
Man buvo gera – ko dar ašaroti:
Sukursiu laužą gražų iš maldų –
Atrodysiu tarytum idiotė
Su geišišku sušalusiu šypsniu.
O tu stebėk, kol baigs užgesti laužas,
Nes tokio neužžiebs jokia kita.
Ir žvaigždės danguje mums tyčia maivos,
Istorija joms nuobodžiai lėkšta.

min 
be problemų tada. (: laukite baisaus baisaus ir negailestingo verdikto.

NA???

Beprotiškai iš proto nuprotėjau –
Kalbu keista emocijų kalba,
Vaizduočiau liūdną meilės epopėją,
Bet jų tokių gal tūkstančiai, beje...
Kiek nuskriaustų nemylimų panosėj
Ir išraudotų priesaikom laiškų,
Man norisi gerokai išsikosėt
Ar prisijuokti iki traukulių.
Man buvo gera – ko dar ašaroti:
Sukursiu laužą gražų iš maldų –
Atrodysiu tarytum idiotė
Su geišišku sušalusiu šypsniu.
O tu stebėk, kol baigs užgesti laužas,
Nes tokio neužžiebs jokia kita.
Ir žvaigždės danguje mums tyčia maivos,
Istorija joms nuobodžiai lėkšta.

Pampersą Pimpiagalviui. Džiaugėsi turįs galią...
Ir žinduką . Būtinai.

Kai kam


Jūs neteisūs, apkaltinę radžą
Jis – radža, jam nereikia tiesos.
Nuštampavę jo užgimio pradžią,
Paragausite krikšto klastos.

Tas orumas – kvailybės rodiklis,
Pilnos akys kaip du kambariai –
Ten šilkai ir aksomai tarp kitko
Ir nematomi niekam veidai.

Nesuklupę, nešliaužę, neverkę
Nepasieksite aukso ausų.
Jo tiesos rečetyvas bevertis –
Ne tokių jisai trokšta garsų