Beprotiškai iš proto nuprotėjau –
Kalbu keista emocijų kalba,
Vaizduočiau liūdną meilės epopėją,
Bet jų tokių gal tūkstančiai, beje...
Kiek nuskriaustų nemylimų panosėj
Ir išraudotų priesaikom laiškų,
Man norisi gerokai išsikosėt
Ar prisijuokti iki traukulių.
Man buvo gera – ko dar ašaroti:
Sukursiu laužą gražų iš maldų –
Atrodysiu tarytum idiotė
Su geišišku sušalusiu šypsniu.
O tu stebėk, kol baigs užgesti laužas,
Nes tokio neužžiebs jokia kita.
Ir žvaigždės danguje mums tyčia maivos,
Istorija joms nuobodžiai lėkšta.