G**2/4_____tttt_D__:II:__D*__ttttt___C__I__tttt____D__I__ttt ttt______C__:II

G**2/4_____tttt_D__:II:__D*__ttttt___C__I__tttt____D__I__ttt ttt______C__:II

G_tttt_D____D__ttttt___C____tttt____D____tttttt______C____O_ _

- O aš pasakysiu, kad tu mokyklinį meškiuką pasivogei!
- Nevogiau!!
- Bet turi!
- Pamiršau atiduoti!..
- ...aha - ha!.. - nusišaipė. - Tu nepamiršai!.. Aš pasakysiu dabar mokytojai!
- Ne.
Grantas džiūgavo:
- Taip, taip! Ir viena saldainių ėjai pirkti!
- Mama!.. - pravirko Kamilė, atsisukusi į jaunesnį brolį. - Tada aš pasakysiu tavo draugams, kad tu naktį į lovą myži!! - jam iškošė pro sukastus dantis.

- Taip negalima! - ji garsiai šaukė. - Aš pasakysiu tavo tėvams! Tu pamestinuke! - išspjovė iš lūpų.

Čia ganykla: būna ir pasileidusių už tvoros.

Ilgai svarsčiau nuo ko pradėti. Visų blogiausia yra tai, kad prisižadėjau niekam apie tai nepasakoti. Tai paslaptis, kurios lig šiolei niekas nežino, - juk niekas net neįtarė, kad aš, šiaudinių plaukų smailianosė, ką tik įžengus viena koja į savo paauglystę, vis dar tariausi, esanti kitokia, nei visi kiti. Šį faktą, aš suvokiau išmokusi skaityti ir klausytis suaugusiųjų šnektų.
Vyresni žmonės, man atrodė per daug privelegijuoti, per daug užsiėmę nenuilstančiais savo ginčais, neatidėliotinais darbais ir tariamu manęs mokymu.
Negalėčiau atsakyti, kodėl nuo jų (suaugusiųjų) aš saugojausi, užlipdama į namo palėpę arba lauke, prie upės, ieškodama laivų - nusvirusių į vandenį medžių. Bet galėčiau pasakyti, buvau laukinukė, - mano mama, palikusi kūdikį tėvams, buvo pamiršus, kad aš egzistuoju. Ją domino, man tėvo paieška, kuri baigėsi kitu kūdikiu.
Bet pirmiausia, pradėsiu nuo pradžių.

Senovės Romoje buvo populiarus toks teatrinio vaidinimo siužetas:


"Į sceną(areną) išeina nuostabaus grožio jaunuolis, apsirengęs baltai ir su mirtų vainiku ant galvos. Jaunuolio rankoje - kitara(senovinis muzikos instrumentas)
Jis uždainuoja.
Švarus ir skardus daininko balsas, melodingi kitaros akordai užburia klausytojus, kurie apdovanoją artistą aistringais plojimais.
Jis dainuoja antrą. Trečią...
Ir štai, kada žiūrovų susijaudinimas pasiekia epogėjų, pasirodo naujas veikėjas - įniršęs liūtas, kuris paverčia publikos numylėtinį kraujuotų liekanų krūva.
Publika, nors ir pasirengusi matyti panašius siužetus, vis dėlto pasijunta šiek tiek šokiruota tokios otomazgos. Tačiau parodoma finalas, kuriame įvykdomas keršto už padarytą blogį aktas.
Vos tik liūtas spėja pasisotinti nelaiminguoju dainininku, į areną su laukiniu riaumojimu įlekia įniršusių mastifų banda, kuriai ir pavesta atsatyti sutryptą teisingumą., tai jie ir daro palikdami iš liūto rausvai geltonų odos skutų ir apgraužtą kaulų krūvą.
Sužavėti žiūrovai apdovanoja finalo dalyvius ne mažiau audringais aplodismentais negu tie, kurie aidėjo jaunuolio daininko garbei..."

...Neretai nutinka, kad žmonės dingsta ir nė viena organizuota paieška nepajėgi jų surasti. Daugiausia dingimų užregistruota birželį, prieš pačias Jonines - manoma, kad tai susiję su paparčio žiedu : juk kas jį suras, bus amžinai laimingas Vadinasi, surasti savo laimę tampa realu.
Laimės skirstomos į individualias ir visuotines, tačiau jų skirtumas - neaiškus... Pastebima, kad turint vieną iš laimių, kita tampa nebeįmanoma, tad kyla savaiminis klausimas: ar laimės gali būti per daug, ir, kiek paparčio žiedų, leidžiama surasti per vieną kartą?
Sakykime, atsakėme be didelių sunkumų - vieną (kad nepasirodyti godžiais, kartais, antrą paslepiam kišenėje)
Nusiraminus, iškyla sekantys klausimai:
- Ar papartis garantuoja tikrąjį stebuklą? Kokiais stebuklais mes patikime?

Žinojimas, jog gyvenimo ilgumas priklauso nuo ligų, nėra labai baisus, tačiau labiau nei tai, daugiau bauginantis.

Juk priklausyti nuo kitos rankos - didžiausias siaubas; širdyje patikimiau pasitikėti savimi, nei pasikliauti svetimu gydytoju, tikintis, kad jam tikrai pavyks tave gerai "supjaustyti". Medicinos pagalbos priemonės - tėra priemonės, o gydytojai tėra tik tie, kurie jomis naudojasi.

Ar galima stengtis per daug?

Mūsų patirtis parodo, kad kritinėje situacijoje, dažniausiai išeities neturime, norėtumėme visiškai tikėti tuo, kad esame nemirtingi.
Tačiau, jei tai būtų tiesa, medicinos ir sveikatos mokslas, negyvuotų.