Rytmetį, bešvintant aušrai, tirštas rūkas apdengė visą pasaulį taip storai, jog tekančios saulės spinduliai nepersimušė ligi žemės, skleidėsi ten pat padangėse, anapus rūko; todėl rytmečiuose truputį šviesesni ir baltesni buvo debesys.

- ... Reiks jau tau, vargše, vesti. Ne dieve, numirtų, kurgi dingsi, be šeimininkės palikęs? Verčiau lig laiku pasiskirk kur turtingą mergą, kur su keliais šimtais, tai paimtum, žinau, jog gyvensi; bet vis pačią reikia pačios vietoje laikyti, ta mergos vietos neužims. Turtiingą bentgi turėsi iš ko laikyti. Nors šį kartą apsitenki su savo, bet ilgainiui gali labai juoda diena ateiti... O tuo tarpu ir palūkos ne pro šalį.

Patiko Pertui Zolio patarimas, net akys jam nušvito.

- Teisybę, dėdė, kalbi, teisybę, - tarė Petras. - Aš ir pats taip maniau. Bet kaime šiuos laikuos tie šimtai bėra? Visi nuplię, prasiskoliję, nė prie vieno kišenėj pasiutusios kapeikos nerasi.

- O dukters išpuoštos dėlto, kaip lėlės, - pridėjo dėdė.

- Vesti zgaunai reikėtų; nežinau, kaip versties...

- Jei manęs klausysi, - tarė Zolys, - aš tau veikiai priteiksiu. Nors nelabai grakšti, bet pinigų, kaip įklotų, gausi.

- Susimildamas, kame taip užklumpei? - klausė Petras.



Žemaitė "Petras Kurmelis" Rinktiniai raštai 1945m.; parašyta 1899m.

G**2/4_____tttt_D__:II:__D*__t tttt__D__I__ttt ttt______C__:II

G**2/4_____tttt_D__:II:__D*__ttttt___C__I__tttt____D__I__ttt ttt______C__:II

Demoniška moteris skiriasi nuo paprstos moters visų pirma rengimosi maniera.
Prie stalo nieko nevalgo, apskritai labai mažai valgo.
- Kam?
Nes yra artistė, užimanti pačią įvairiausią padėtį visuomenėje.
Kartais tiesiog išsiskyrusi žmona.
Bet ji visada turi paslaptį... kurios niekas nežino ir neturi žinoti; kažkoks įplyšimas, lyg sprogimas apie kurį negalima kalbėti.
- Kam?
Jos antakiai pakelti ir pusiau primerktos akys.
Demoniška moteris visada veržiasi prie literatūros. Ir dažnai rašo noveles ir eilėraščius proza. Ji niekam jų neskaito.
- Kam?
Krūtine užguls stalą, abiem rankomis parems pasmakrę ir mįslingomis, pusiau primerktomis akimis pažiūrės jums tiesiog į sielą:
- Kodėl aš žiūriu į jus? Aš jums pasakysiu. Klausykitės manęs, žiūrėkite į mane... Aš noriu - jūs girdite? Aš noriu, kad jūs duotumėte man tuoj pat, girdite? Aš to noriu. Girdite? Aš padaaaras!...  O dabar eikite. Eikite!.. Neatsigręždamas išeikite, greičiau... Chahaha!..

Demoniška moteris skiriasi nuo paprstos moters visų pirma rengimosi maniera.
Prie stalo nieko nevalgo, apskritai labai mažai valgo.
- Kam?
Nes yra artistė, užimanti pačią įvairiausią padėtį visuomenėje.
Kartais tiesiog išsiskyrusi žmona.
Bet ji visada turi paslaptį... kurios niekas nežino ir neturi žinoti; kažkoks įplyšimas, lyg sprogimas apie kurį negalima kalbėti.
- Kam?
Jos antakiai pakelti ir pusiau primerktos akys.
Demoniška moteris visada veržiasi prie literatūros. Ir dažnai rašo noveles ir eilėraščius proza. Ji niekam jų neskaito.
- Kam?
Krūtine užguls stalą, abiem rankomis parems pasmakrę ir mįslingomis, pusiau primerktomis akimis pažiūrės jums tiesiog į sielą:
- Kodėl aš žiūriu į jus? Aš jums pasakysiu. Klausykitės manęs, žiūrėkite į mane... Aš noriu - jūs girdite? Aš noriu, kad jūs duotumėte man tuoj pat, girdite? Aš to noriu. Girdite? Aš padaaaras!...  O dabar eikite. Eikite!.. Neatsigręždamas išeikite, greičiau... Chahaha!..

Kodel jūs ieškote gilių prasmių kiekviename eilėraštyje - bjauri nauja mada?
Argi ne keista kai penkis žodžius garbina arba peikia? Koks banalumas!

Ankstyvas rytas. Už lango vasaros metas, šviesu. Man šešeri su puse.
Sužinau sėdėdama virtuvėje ant aukšto slenkščio, delne laikau kietai virtą kiaušinį, su iki pusės nuluptu lukštu. Tuo metu stebiu pakrypusią medinę tvorelę, kurią iš miesto parvažiavęs senelis, vos neišverčia, atremdamas savo žalią dviratį. Tvorelė kliba kaip mano priekinis dantis.
„Kitais metais“, - atsisuka susirūpinęs ir nešvaria nosine nusišluosto prakaitą nuo kaktos virš nuvargusių akių.
Nuo dviračio sunkiai nukelia išsipūtusį odininį lagaminą.
„Galėsi ir toliau tinginiauti“, - pažada žengdamas per slenkstį, matyt, mane ramindamas; kažkur sugirgžda stiklai.
Klausau kaip jis keikia mokyklos direktorių. Nors senelio keiksmažodžių nesuprantu, jaučiuosi labai nelaiminga; mokykla manęs nelaukia, supratu nemalonią padėtį.
„ SKANU“ – sakau ir stebiu kaip jis užsiverčia butelį.
Mano nosis pilna tirpstančių putų su trimis šaukštais išmaišyto cukraus – stiklinė kvepia saldainiais.
- Vaiką alumi girdai? -  signalizuoja žmona. - Visą gyvenimą vaidini protingą, o vaiką alumi girdai?! Sūnus prasigėrė, o dabar dar anūkę nugirdyk!
- Tylėk, boba! Kad pusę stilinės išgers - nieko nenutiks. Ateik ir tave pavaišinsiu, Janučiuke, - apgirtęs atsisuka ir randa ją ant lovos.
- Eik šalin nuo manęs! Lodari! – paskubomis numoja, - tikrai negersiu su pijoku! Tau velniai uodegoj terūpi!
- O mudu su anūkėle tada.
Pasisodina mane ant kelėnų, suima už skruostų ir išdidžiai man šypsosi; stebiu kaip jo ištysusi seilė varva į dryžuotą marškinių apykaklę. Atpjauna kampą dešros, tada prilipusį ant peilio ašmens, atkiša man.
- Te, užsikąsk, - taria žiaumodamas į visas puses.
Kramtau aš; ir užgeriu - lyg užhipnotizuota. Tokia beprotiškai laiminga. Lai kuprinė keliaus į spintą.

G**2/4_____tttt_D__:II:__D*__ttttt__D__I__ttt ttt______C__:II