Rytmetį, bešvintant aušrai, tirštas rūkas apdengė visą pasaulį taip storai, jog tekančios saulės spinduliai nepersimušė ligi žemės, skleidėsi ten pat padangėse, anapus rūko; todėl rytmečiuose truputį šviesesni ir baltesni buvo debesys.
- ... Reiks jau tau, vargše, vesti. Ne dieve, numirtų, kurgi dingsi, be šeimininkės palikęs? Verčiau lig laiku pasiskirk kur turtingą mergą, kur su keliais šimtais, tai paimtum, žinau, jog gyvensi; bet vis pačią reikia pačios vietoje laikyti, ta mergos vietos neužims. Turtiingą bentgi turėsi iš ko laikyti. Nors šį kartą apsitenki su savo, bet ilgainiui gali labai juoda diena ateiti... O tuo tarpu ir palūkos ne pro šalį.
Patiko Pertui Zolio patarimas, net akys jam nušvito.
- Teisybę, dėdė, kalbi, teisybę, - tarė Petras. - Aš ir pats taip maniau. Bet kaime šiuos laikuos tie šimtai bėra? Visi nuplię, prasiskoliję, nė prie vieno kišenėj pasiutusios kapeikos nerasi.
- O dukters išpuoštos dėlto, kaip lėlės, - pridėjo dėdė.
- Vesti zgaunai reikėtų; nežinau, kaip versties...
- Jei manęs klausysi, - tarė Zolys, - aš tau veikiai priteiksiu. Nors nelabai grakšti, bet pinigų, kaip įklotų, gausi.
- Susimildamas, kame taip užklumpei? - klausė Petras.
Žemaitė "Petras Kurmelis" Rinktiniai raštai 1945m.; parašyta 1899m.