Senovės Romoje buvo populiarus toks teatrinio vaidinimo siužetas:


"Į sceną(areną) išeina nuostabaus grožio jaunuolis, apsirengęs baltai ir su mirtų vainiku ant galvos. Jaunuolio rankoje - kitara(senovinis muzikos instrumentas)
Jis uždainuoja.
Švarus ir skardus daininko balsas, melodingi kitaros akordai užburia klausytojus, kurie apdovanoją artistą aistringais plojimais.
Jis dainuoja antrą. Trečią...
Ir štai, kada žiūrovų susijaudinimas pasiekia epogėjų, pasirodo naujas veikėjas - įniršęs liūtas, kuris paverčia publikos numylėtinį kraujuotų liekanų krūva.
Publika, nors ir pasirengusi matyti panašius siužetus, vis dėlto pasijunta šiek tiek šokiruota tokios otomazgos. Tačiau parodoma finalas, kuriame įvykdomas keršto už padarytą blogį aktas.
Vos tik liūtas spėja pasisotinti nelaiminguoju dainininku, į areną su laukiniu riaumojimu įlekia įniršusių mastifų banda, kuriai ir pavesta atsatyti sutryptą teisingumą., tai jie ir daro palikdami iš liūto rausvai geltonų odos skutų ir apgraužtą kaulų krūvą.
Sužavėti žiūrovai apdovanoja finalo dalyvius ne mažiau audringais aplodismentais negu tie, kurie aidėjo jaunuolio daininko garbei..."