Sveiki, karščio įkaitai! Ar registruosit, pirmenybės reikia?, – klausiu jau beveik neužsikirsdamas ir negalvodamas. Duokit, prašom, markutę siųsti Lietuvoje, – vos garsiau nei prekybos centro foninė muzika veblena jau pažįstama akiniuota senjorė. O ar ne Lieporiuose anksčiau dirbote?! – smalsauja mane kaukėtą atpažinęs iš matymo pažystamas vyriškis. Maždaug taip daba bėga ilgos darbo dienos. Dienos metu sunku įspėti, kas dedasi lauke, nes nėra langų. :( O ir stoge skylės neišmuši, nes dar įkris kas nors neatidesnis iš antro aukšto... Pripratau jau prie aplinkos, didesnės, šviesios erdvės, aplink zujančių geranoriškų, pasiruošusių padėti kolegių. Ar aplinka prie manęs tokio, šiokio ir anokio priprato, dar neklausiau, nes nesu labai cekauns. :) Taip pat nemėgstu ožinti ir į intrigas nesiveliu, apie save daug nepasakoju, o ir kitų neklausinėju. Kam ta perteklinė informacija?! Aišku, daug dar nemoku, todėl ant krūtinės segiu pilkos spalvos segtuką su juodu užrašu „Mokinys“. Nesu labai pavyzdingas ar stropus, todėl gaunu konstruktyvių pastabų, kurios padeda mažais žingsniais judėti priekin. Tai gerai, kad mato, kad žioplas ir duoda naudingų patarimų! O kaip kitaip tobulėt?! Išsisėmiau, kaip išsisemia katilas barščių sriubos ant geros pachmielkės. Viskas pas mane paprasta ir žmogiška, noriu *****, pri***** ir atostogų.