yr ne tik lochs, lops, bet dar ir pederasts.

Ankstyvą rytą žengiu per sodą,
Braidau po rasą, skinu gėles,
Žolė maloniai kutena pėdas,
O vyturių sparnai man glosto galvą.

Nors Rytuose aušra dar malzgana,
Nors Pilnatis dar skleidžia šaltį,
Tuoj užgiedos gaidžiai Ave Marija,
Pelėdos lėks tuoj slėptis į miškus.

Man tiesiai prieš akis laukų platybės,
Rugiai banguoja drąsiau nei marios,
Žvaigždelės baukščios vos vos plevena
Ir kiemuose skamba chorai, kiemsargių šunų.

Į gūdų kraštą aš, kur miršta Saulė,
Kur liūnai neišbrendami,
Nebeužklysiu jau, nenugarmėsiu ten,
Nes atradau aš upėj brastą.

Nereikia man pilių, gardžiausių vaišių,
Kam man šviesa žibintų, žvakių?!
Ir sirpsta vyšnių kekėmis aušra
Virš horizonto, lygumų plačiųjų.

Ant kranto ežero lengvutis rūkas,
Plasnoja gandras gęstančioj nakty,
Alsuoja nendrės, krykštauja antys
Ir čirškia žvirbliai brėkštančioj dienoj.

Bet aš prisimenu tą melsvą vakarą,
Aistringą valsą valpurgiškoj nakty,
Kam man simfonijos, kam man sonatos? -
Širdis vis veržias romanso link.

Bet ar norėčiau palikt gimtinę
Ir iškeliauti į girias tamsias? -
Kentėti šaltį ir jausti alkį,
Nebeišvysti brolių seserų.

Menininkas be idėjos - menininkas snobas. Šiais laikais snobiz -
mas stipriai išsišaknijęs meno kūriniuose. Tačiau ne tik šiais lai -
kais, bet ir anksčiau snobų atsirasdavo. Sakykim, estetai. Jų ku -
riamas menas dvelkia šalčiu, apčiuopiame ir jokių vertybių ne -
paisantį ego, atitrūkstama nuo realybės, tikrovės, pačio gyve -
nimo. Nėra idėjos, nėra ir šilumos, pilnaverčio žmogaus. Linksta -
ma į abstrakcijas, manierizmą, rafinuotumą, švaistymąsį bereikš -
miais žodžiais - visa išpūsta ir nenatūralu. Ne visada grožis būna ir gėris, kartais jis pasitarnauja ir žemiesiems poreikiams.

Are you ready to accept your fate?

Vargdieniai: moksliukas be darbo, homoseksualas, invalidas, impotentas - visi jie už borto atsidūrę.

Liaudis, ta vadinama pilkoji masė susideda daugiausia iš visokių mužikų, silpnapročių, kuriems reikėtų psichiatro pagalbos vietoj kasdienių pjankių. Kokios tų bukapročių smegenys - ogi pupelės dydžio. Neišsivystę tie žmonės, yra tamsūs, nekenčia intelektualų.
Apskritai dėl tokių mes dažnai apsijuokiame prieš Europą - prisipažinsiu - neretai jaučiu dideles antipatijas Lietuvėlei vien už tai, jog gimtoji žemė visų tų nesusipratėlių motina. O kokie jie pavydūs. Gabesniam, protingesniam žmogui gatavi gerklę per -
kasti, kenkdami jam, šmeiždami jį, nuteikinėdami prieš jį kitus žmones. Dabar į universitetus gali patekti kiekvienas durnius - nesvarbu egzaminų baigtis - svarbiausia daug pinigų turėti. Kyšiai valdo. Geriau prasisuka bemokslis turčių vaikelis nei imlus mokslui neturtingų tėvų vaikas. Taip smunka universitetų reitingai.
Kažkoks briedas ir tiek. Bet atsiminkite, ubagai, jog lazda turi du galus. Dievas yra gerųjų žmonių sąjungininkas ir jis jums atseikės su kaupu. Atseikės taip, kad nagus graušitės.

Gyventi praeitimi nėra beprasmiška. Praeitis gali grįžti ateityje tik jau kitomis formomis.
Tikrasis tikėjimas atsiriboja nuo prietarų, burtų, perdėto jausmingumo, maldingumo bei klerikalizmo. Tikrasis tikėjimas remiasi morale, kurią diktuoja protas. Protas ir jausmai negali būti supriešinami. Jie turi sudaryti harmoningą visumą. Protas be jausmų - tai tas pats, kas Dievas be žmogaus.
Bendruomeninis mąstymas nesumenkina individualiosios būties. Priešingai - praturtina žmogaus vidinį pasaulį, atitolindamas individą nuo egoistinio savojo "aš", demoniškojo genijaus šmėklos.

Dienos tiksi tarytum uždelsto veikimo bomba.

Sustok akimirka žavinga

Esu ties beprotybes riba. Man gili depresija. Beveik su niekuo nenoriu bendrauti, net su tėvais. Šiandinien buvau univiere dokumentus priduoti. Viskas perfect buvo: eilė neilga, darbuotojai malonūs (o atsiranda tokių abiturientų, kurie priekaištauja dėl ilgų eilių). Aš tik penkiolika minučių telaukiau. Susitikau su savo klasiokais - pasišnekėjome. Bet tuo ir baigiasi visos linksmybės. Pėdinau į Liepojos gatvėje esančią MAXIMA LT, kuri dirba visą parą, dėl darbo. Išgirdau tą patį žudantį atsakymą: mes dabar laisvų vietų neturime. Anketą prieš savaitę dvi buvau pridavęs. Man nepaskambino - tai ten nuėjau pasiteirauti. Veltui. Grįžau namo panarinęs galvą. Kritau lovon. Miegojau. Nieko neveikiu ligi šiol, nes nėra jokios prasmės ką nors nuveikti. O taip norėjau padirbėti nuo pirmadienio kitos savaitės iki rugpjūčio - ne už pinigus, o tiesiog pramokti darbą, o nuo rugpjūčio dirbti. Paskui dar tris mėnesius padirbėti. Ką gi, jei per vasarą nesusirasiu darbo, tai dirbsiu nuo Rugsėjo keturis mėnesius ir aukosiu mokslus dėl darbo, nes užkietėję nedirbantys moksliukai univiere taip ir nesusiranda merginos. O man pasirodyti be darbo ir be pinigų būtų žiauriai gėda prieš kursiokus, draugus ir merginas. Jau geriau MIRSIU, nei nė cento neturėsiu. Aš iki šiol esu tik Gargždų turguje dirbęs. 95 lt. Agro prekės. Dieve, tu mano. Aš žiauriai nepkenčiu savęs. Noriu pas senelius Anapilin įšeiti. Gatvėje pamatau kokią simpatišką merginą, bijau ją net pažiūrėti, nors ji mane gal ir be galo traukia - NE TAU,MARTYNAI, MĖLYNAS DANGUS, tariu. Varžausi merginų, stipriai kompleksuoju su jomis bendraudamas, beveik niekuomet pirmas neužkalbinu, nes jaučiuosi tarytum TOTALUS UBAGAS, TOTALUS ŠŪDAS, TOTALUS NULIS, TOTALUS NEVYKĖLIS. Tai ir yra tragedija. Per kitas vasaras niekur neįsidarbinau, nes BIJOJAU ŽMONIŲ, BIJOJAU SAVĘS. BIJOJAU, JOG BŪSIU NETINKAMAS DARBUI. Pasakysiu atvirai - aš neturėjau paauglystės, o ir jaunystės, turbūt, kad neturėsiu. Per išleistuves kai kurie moksleiviai buvo su tėvais. Aš primygtinai prašiau tėvų, jog jie neitų - geriau jau būsiu ponas NIEKAS, nei MAMYČIUKAS. Maždaug prieš pusmetį aš neleidau mamai nupirkti man drabužių ir avalynės - pareiškiau - kol negausiu atlyginimo ir nebūsiu įsidarbinęs, vaiksciosiu apsirengęs senais apdarais. Batų turiu tik kedus, įplyšusias basutes ir juodus šventinius. Užtenka man tiek. Ši vasara, kol aš be darbo sėdėsiu, man bus tikras lageris, tikra kančia, tikras užsikrušimas. Nežadu ilsėtis be darbo. Ilsėtis gali tik vaikai arba tie, kurie yra anksčiau dirbę. Man belieka tik keikti savąjį likimą. O jau buvau Klaipėdoje pekiuose prekybos centruose. Geriau jau būsiu paliegęs, išvargęs, bet galėsiu nors dviratį sau nusipirkti ir drabužių, nei pailsėjęs, Saulėj įdegęs, bet ubagas. Kažkaip labai norėčiau įstoti į savižudžių klubą. Taip, aš mirties labai bijau, nusižudyti pritrūktų man jėgų - tai puikiai žinau, bet gal mirti kartu su nelaimingais žmonėmis sugebėčiau, nors ir kaip tai butų sunku įvykdyti.