Užsikrušimas tęsiasi

Esu ties beprotybes riba. Man gili depresija. Beveik su niekuo nenoriu bendrauti, net su tėvais. Šiandinien buvau univiere dokumentus priduoti. Viskas perfect buvo: eilė neilga, darbuotojai malonūs (o atsiranda tokių abiturientų, kurie priekaištauja dėl ilgų eilių). Aš tik penkiolika minučių telaukiau. Susitikau su savo klasiokais - pasišnekėjome. Bet tuo ir baigiasi visos linksmybės. Pėdinau į Liepojos gatvėje esančią MAXIMA LT, kuri dirba visą parą, dėl darbo. Išgirdau tą patį žudantį atsakymą: mes dabar laisvų vietų neturime. Anketą prieš savaitę dvi buvau pridavęs. Man nepaskambino - tai ten nuėjau pasiteirauti. Veltui. Grįžau namo panarinęs galvą. Kritau lovon. Miegojau. Nieko neveikiu ligi šiol, nes nėra jokios prasmės ką nors nuveikti. O taip norėjau padirbėti nuo pirmadienio kitos savaitės iki rugpjūčio - ne už pinigus, o tiesiog pramokti darbą, o nuo rugpjūčio dirbti. Paskui dar tris mėnesius padirbėti. Ką gi, jei per vasarą nesusirasiu darbo, tai dirbsiu nuo Rugsėjo keturis mėnesius ir aukosiu mokslus dėl darbo, nes užkietėję nedirbantys moksliukai univiere taip ir nesusiranda merginos. O man pasirodyti be darbo ir be pinigų būtų žiauriai gėda prieš kursiokus, draugus ir merginas. Jau geriau MIRSIU, nei nė cento neturėsiu. Aš iki šiol esu tik Gargždų turguje dirbęs. 95 lt. Agro prekės. Dieve, tu mano. Aš žiauriai nepkenčiu savęs. Noriu pas senelius Anapilin įšeiti. Gatvėje pamatau kokią simpatišką merginą, bijau ją net pažiūrėti, nors ji mane gal ir be galo traukia - NE TAU,MARTYNAI, MĖLYNAS DANGUS, tariu. Varžausi merginų, stipriai kompleksuoju su jomis bendraudamas, beveik niekuomet pirmas neužkalbinu, nes jaučiuosi tarytum TOTALUS UBAGAS, TOTALUS ŠŪDAS, TOTALUS NULIS, TOTALUS NEVYKĖLIS. Tai ir yra tragedija. Per kitas vasaras niekur neįsidarbinau, nes BIJOJAU ŽMONIŲ, BIJOJAU SAVĘS. BIJOJAU, JOG BŪSIU NETINKAMAS DARBUI. Pasakysiu atvirai - aš neturėjau paauglystės, o ir jaunystės, turbūt, kad neturėsiu. Per išleistuves kai kurie moksleiviai buvo su tėvais. Aš primygtinai prašiau tėvų, jog jie neitų - geriau jau būsiu ponas NIEKAS, nei MAMYČIUKAS. Maždaug prieš pusmetį aš neleidau mamai nupirkti man drabužių ir avalynės - pareiškiau - kol negausiu atlyginimo ir nebūsiu įsidarbinęs, vaiksciosiu apsirengęs senais apdarais. Batų turiu tik kedus, įplyšusias basutes ir juodus šventinius. Užtenka man tiek. Ši vasara, kol aš be darbo sėdėsiu, man bus tikras lageris, tikra kančia, tikras užsikrušimas. Nežadu ilsėtis be darbo. Ilsėtis gali tik vaikai arba tie, kurie yra anksčiau dirbę. Man belieka tik keikti savąjį likimą. O jau buvau Klaipėdoje pekiuose prekybos centruose. Geriau jau būsiu paliegęs, išvargęs, bet galėsiu nors dviratį sau nusipirkti ir drabužių, nei pailsėjęs, Saulėj įdegęs, bet ubagas. Kažkaip labai norėčiau įstoti į savižudžių klubą. Taip, aš mirties labai bijau, nusižudyti pritrūktų man jėgų - tai puikiai žinau, bet gal mirti kartu su nelaimingais žmonėmis sugebėčiau, nors ir kaip tai butų sunku įvykdyti.